Dr. Justino Žilinsko tinklalapis

Pavėluotas įrašas, bet 2008 m. gruodžio 5 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantė AUŠRA GAVĖNAITĖ apsigynė daktaro disertaciją tema Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje ir kritinėje kriminologijos tradicijose (Sociologija, 05S). Man teko garbė būti šios disertacijos gynimo tarybos nariu, kaip atstovui iš kitos akademinės institucijos bei kitos mokslų srities. Šio darbo tema – kriminologijnė, t.y. tarpdisciplininė, liečianti tam tikrus ne tik sociologijos, bet ir teisės aspektus. Ypač man pasirodė įdomus autorės atliktas tyrimas – interviu su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kūrimo darbo grupės(-ių) nariais, kaip jie regi bausmės teorijų atspindį mūsų baudžiamajame įstatyme. Be abejo, buvo nepaprastai įdomu pasižiūrėti, kaip skiriasi disertacijų gynimo procesai (faktiškai), kokias problemas sprendžia sociologai ir pan.

Tad noriu pasveikinti Aušrą Gavėnaitę su nusipelnytu socialinių mokslų daktaro laipsniu ir linkiu jai kuo didžiausios sėkmės tolesniuose darbuose.

Kasetinės bombos – efektyvus ginklas, tačiau kelias vis daugiau problemų tarptautinės humanitarinės teisės požiūriu.

Kaip matote iš paveikslėlio, tokia bomba susideda iš šimtų mažų bombikių. Tai leidžia efektyviai bombarduoti didelį plotą, tačiau dažnai ne visos “bombikės” susprogsta ir lieka gulėti bei laukti, kol jas kas nors palies. Didžiausią pavojų tokios liekanos kelia, be abejo, civiliams.

Dėl to Dubline šių metų gegužę tarptautinės konferencijos metu buvo susitarta dėl sutarties, kuri draustų naudoti, gaminti ir kaupti tokias bombas. Šiandien Osle bus pradėtas iškilmingas šios sutarties pasirašymas (planuojama, kad pasirašys apie 100 valstybių). Deja, tarp jų nebus pagrindinių šių bombų gamintojų ir naudotojų: Rusijos, Kinijos, JAV, atrodo – ir D. Britanijos. JAV atstovai kalba apie tokių bombų efektyvaus susinaikinimo technologinį skatinimą. Mano žiniomis, Lietuva tokių bombų neturi. Ar pasirašys šią sutartį? Manau, kad taip.

Daugiau galite paskaityti čia.

Alfa.lt ištraukė į paviršių mano straipsnį “Sudraskyti tinklą” iš “Verslo klasės”, rašytą maždaug prieš pusę metų. Teroristinės atakos prieš Mumbajų kontekste įdomu palyginti, ar tai, ką išdėsčiau šiame straipsnyje pasiteisino, ar ne (o rašytas jis buvo pagal daugelio išmanančių žmonių knygas ir straipsnius)? Pirmas dalykas – Johnas Robbas ir kiti sakė: “klausimas dėl didžiulio teroro akto yra ne „ar“, o „kada“. Taip pat sutariama, kad jis bus netikėtas ir naujoviškas”. Ar Mumbajaus puolimas netikėtas? Ne visai – kaip rašyta žiniasklaidoje, Indijos žvalgyba turėjo apie tokį puolimą duomenų (tiksliau – kad teroristai atvyks per jūrą) ir tai yra ne pirmas išpuolis šiame mieste, bet, akivaizdu – jam buvo nesirengta. Vadinasi, vis dėlto – netikėtas. Ar naujoviškas? Kaip pažiūrėsi, bet matyt, kad taip: pirmiausia, jis buvo apgalvotas kaip “system disruption” aktas: puolama daug bet kokių taikinių ir sėjama panika, išskaidomos pajėgos. O tada dėmesys nukreipiamas į įkaitų grobimą (o įkaitai, beje, imami iš Vakarų ir Izraelio piliečių). Neabejojama, kad vienas iš tikslų – padidinti įtampą tarp Indijos ir Pakistano (ypač dėl Kašmyro), be to, sėkmingu išpuoliu paskatinti musulmonų radikalus.  Taigi, gal iš principo ir nelabai kas naujo, bet veiksmų ir pasekmių kombinacija, atrodo, gana naujoviška.

Dėl Irako – kol kas visur tvirtinama, kad situacija gerėja. Tačiau būtent gerėja dėl to, kad jėgos ir saugumo funkcijos buvo perduotos buvusių kovotojų organizacijoms (nors štai Mahdi armija, atrodo, vėl kažką susprogdino). Taigi, gen. Petreuso pradėta praktika įrodo savo veiksmingumą, tik klausimas – ar ji išsilaikys pasitraukus JAV? Beje, labai įdomu užmesti akį štai į šią medžiagą: IRAQ war: a humanitarian success? Ar tai galima vertinti tik kaip propaganda?