Justinas Žilinskas
APIE (NE)TEISINGĄ IR KITOKĮ KARĄ
Publikuota: „Verslo klasė“ 2010 Nr.2
Atgriaudint naujiesiems laikams daug kas leidosi iš dangaus į žemę. Galiausiai suabejota net valdovu kaip Dievo pasiuntiniu žemėje. Ir apskritai – kas jis toks, tas Dievas, kad įžūliai kištųsi į žmonių reikalus? Taip ir dėl karo – netrukus apie jo teisingumą sprendė jau ne dieviškieji įstatymai, o žemiškieji. Koks dar animus?! Interesai – geopolitiniai, ekonominiai; formalumai – ultimatumai, deklaracijos; mirties vamzdžiai – artilerija, nepažįstamai pakeitė samprotavimus apie karą ir jo niūrų veidą.
Trisdešimties metų karas baigėsi 1648 m. Vestfalijos taika. Nuo šios datos pradedamas skaičiuoti modernios teritorinės-vestfalinės valstybės ir tokių valstybių tarptautinės bendrijos, kaip ją suprantame iki šiol, susiformavimas. Valstybė (ir ją įkūnijantis suverenas – l‘etat c‘est moi) tampa vieninteliu subjektu, turinčiu teisę vykdyti karo veiksmus prieš kitas valstybes tiesiogiai (ginkluotomis pajėgomis) ar perduodamas juos (kaperystė). Šie tarptautinio gyvenimo pokyčiai tokie esminiai, kad, pavyzdžiui, prabėgus vos 20-iai metų nuo Vestfalijos taikos, nunyksta kažkada buvusi nepaprastai galinga Šiaurės Europos miestų prekybinė Hanzos sąjunga, savu laiku gebėjusi diktuoti sąlygas monarchams.
[INFO]
Vestfalinė valstybė
Tai valstybė, kuri pasižymi apibrėžta teritorija, vidaus valdžios vieningumu, vienumu ir jos hierarchija (priešingybė feodalinių ryšių įvairovei). Teoriškai ji paremta Jeano Bodino suvereniteto koncepcija. Pastaroji teigia, kad valstybė visiškai laisva priimti sprendimus dėl savo išorės politikos (santykiai su kitomis valstybėmis palaikomi sudarant tarptautines sutartis ir keičiantis diplomatiniais atstovais) ir kad jokia kita valstybė negali kištis į valstybės vidaus reikalus. Aiškiai atskiriamas viešasis (valstybinis – besirūpinantis bendruomenės gėriu) ir privatus (asmeninis) sektorius. Šiuo metu vis rimčiau kalbama apie vestfalinės valstybės nykimą.
[PBG]
Lūžio epocha
Hugo Grotius
Vienas iš pačių svarbiausių darbų, iš dangaus į žemę pakreipęs karo teisę, buvo Nyderlandų teisininko ir teologo Hugo van der Grooto (lotyniškai jis pasirašydavo Hugo Grotius) veikalas „De iure belli ac pacis“ (“Apie karo ir taikos teisę“), pirmą kartą išspausdintas Prancūzijoje 1625 m. H. Grotius prabyla nebe apie dievišką, bet apie „tautų teisę“, t. y. teisę, kuri kuriama pačių valstybių ir kuri egzistuoja šalia prigimtinės ar dieviškosios teisės. Į karą jis taip pat pažvelgia pagal valstybių nusistatomas taisykles. Nors H. Grotius dar išlaiko sentimentų teisingo karo doktrinai (pvz., iusta causa svarbos), bet jis ir amžiumi vėliau rašęs kitas „tarptautinės teisės tėvas“ Emerichas de Vattelis suabejoja esmine teisingo karo teze: teisi ir teisinga gali būti tik viena pusė, o kita privalo patirti visą teisingumo rūstį. XVIII a. prancūzų filosofas ir švietėjas Jeanas Jacque‘as Russeau rašys: „… kare žmonės yra priešai tik dėl atsitiktinumo, <…> tik kaip kareiviai<…> Karo tikslas yra sunaikinti priešo valstybę, yra teisėta žudyti jos gynėjus tol, kol jie nešioja ginklus; bet nuo to momento, kai jie ginklus padeda arba pasiduoda, jie tampa nebe priešais <…>, o vėl žmonėmis ir yra neteisėta atimti jiems gyvybę.“
Taip pat H. Grotius pasiūlo „karo būklės“ sąvoką, ji noriai priimta amžininkų ir sekėjų, padalinančią tautų teisę į dvi dalis: karo ir taikos (šios idėjos pėdsakų likę iki šiol). Tai priešinga teisingo karo kaip eksceso amžinos taikos metu (krikščioniškoji doktrina) supratimui. Atsiranda įdomus paradoksas: karas gali vykti net be ginkluotos kovos! Svarbiausia, kad karas būtų tinkamai paskelbtas. Deklaracijomis (neretai – labai ceremoningomis, kruopščiai išvardijančiomis, kuo būsimasis priešas nusikalto) arba ultimatumais (keliamas reikalavimas, o jo neįvykdžius skelbiamas karas). Skelbimo reikalavimai nebuvo visai savitiksliai, jie reikalingi ne tik „padorumui išlaikyti“ (anot Alberico Gentili, karas be deklaracijos yra neteisingas, šlykštus, laukinis), bet ir tam, kad valstybės ir jų piliečiai žinotų, jog karas prasidėjo. Nes prasidėjęs karas nešė ne tik realią grėsmę, bet ir teisinių pokyčių (tarpvalstybinės sutartys nutraukiamos, diplomatai atšaukiami, priešo nuosavybė konfiskuojama, priešo piliečiai išsiunčiami ar internuojami, sandoriai su priešo valstybės piliečiais ar juridiniais asmenimis uždraudžiami ir kt.). XVII–XVIII a. deklaracijos tapo įprastine praktika.
[INFO]
Bendrosios represalijos
Dar vienas būdas sukelti karo būklę buvo vadinamosios bendrosios represalijos, tai yra valstybės leidimas visiems savo piliečiams imti (grobti, užvaldyti) priešininko valstybės ar jos piliečių nuosavybę, nepriklausomai nuo to, patyrė jie kokį nors pažeidimą ar ne. Na, tarsi būtų pasakyta: „O dabar visi lietuviai gali imti bet kokį Latvijos ir latvių turtą.“ Tačiau išliko ir įprastinės represalijos (žr. 1 straipsnio dalį, „Verslo klasė“, 2010 Nr.1 )
[PBG]
Karo būklės egzistavimą baigia taikos sutartys. Jos – milžiniška prekyba valstybėmis, teritorijomis, kolonijomis, ekonominėmis privilegijomis. Skirtingai nei privačios sutartys (kontraktai), nebuvo laikoma ydinga praktika, kad žeminančios taikos sutartys primestos jėga (ir ne tik baigiančios karus, bet ir, pvz., kai būdavo sutinkama su žeminančiomis ultimatumų sąlygomis). Tai buvo suprantama kaip natūralios karo prigimties dalis, juk sutarties nenorėjusi pusė galėjo rizikuoti ir kautis.
Visi išėjo į frontą
XVIII amžiaus pabaigoje Didžioji Prancūzijos revoliucija išspardo luominės visuomenės ramsčius. Revoliucijos metu priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ne tik sulygina visų valstybės gyventojų teises, bet ir, Edmundo Burke‘o žodžiais, kiekvienam piliečiui uždeda kario kuprinę. Levee en masse – terminas, kurį vėliau pakeičia mums labiau įprastas – mobilizacija, kai prie ginklo šaukiamas kiekvienas tam tikrus reikalavimus atitinkantis valstybės pilietis. Tik taip revoliucionieriai gali suformuoti armijas gintis nuo Europos monarchų užmačių grąžinti senąją tvarką. Napoleono karų metu pirmą kartą rimtai pasireiškia partizaninio karo fenomenas – kai gyventojai, užuot nuolankiai susitaikę su „normaliu gyvenimu“ po svetimšalio padu, ima priešintis su ginklu rankose savarankiškai. Pirmiausia prancūzai susiduria su guerilljomis Ispanijoje (įdomu pastebėti: guerra (isp.) – karas, guerilla (isp.) – mažybinė karo forma, karelis?), o pradėję 1812 metų kampaniją – Rusijoje.
Nugalėjus Napoleoną, 1815 m. susirinkęs Vienos kongresas sukuria Šventąją Sąjungą – Europos koncertą, turintį tapti stabilumo žemyne garantu. O stabilumo reikia. Nes tarptautiniuose santykiuose, taip pat ir tarptautinėje teisėje vis labiau vertinamos anglų filosofo Thomo Hobbeso (1588–1679) idėjos.
Savo darbuose kalbėjęs apie prigimtinę būklę kaip visų karą prieš visus, tą pačią idėją jis perkelia ir į tarptautinę bendruomenę. Galbūt santykiai tarp valstybių ir nėra nuolatinė karo būklė, tačiau vargu ar tai – taika. Greičiau nuolatinis interesų konfliktas, o karas – viena iš daugelio priemonių šiems interesams įgyvendinti. Utilitarinis, „teisingo karo“ sentimentų nebevaržomas požiūris ypač priimtinas kariškiams. Prūsų generolas, strategas ir filosofas Carlas von Clausewitzas (1780–1831) veikale „Apie karą“ rašo genialiai paprastai: „… karas – tai valstybės politikos tęsimas kitomis priemonėmis“, o jo požiūris į karo ribojimą – itin skeptiškas: „… karo įstatymai <…> kažin ar verti paminėti. Kai matome, kad civilizuotos tautos nebaudžia savo belaisvių mirtimi, neniokoja miestų, taip yra dėl to, kad jų protas<…> išmokė jas veiksmingesnių jėgos naudojimo būdų nei šie žiaurūs, grynai instinktu paremti veiksmai…“ Šaltas racionalizmas ir laissez-faire principai gerai dera su įsivyravusiu teisiniu pozityvizmu: suverenas nuspręs taip, kaip jam reikalinga. Teisininkai įformins pagal visus reikalavimus. Taigi, XVII–XIX a. visuomeniniu, politiniu ir teisiniu požiūriu karas tampa visiškai įprastiniu reiškiniu, tokiu kaip, pvz., prekybai ar gamyba. Karas iš esmės nebelaikomas išimtine padėtimi, jis tiesiog laikomas viena iš situacijų.
Carl von Clausewitz
Bet ne bet koks ginkluotos jėgos panaudojimas, net tarp valstybių, prilygsta karui. Išplėtojama sudėtinga jėgos rūšiavimo sistema. Jos karūna – karas kaip teisinė būklė, apibūdinamas neribotais politiniais tikslais (nugalėti priešo valstybę), „įjungiantis“ specialų teisinį režimą. O šalia – formos, neprilygstančios karui, t. y. ribotas jėgos naudojimas specialiu tikslu: ginkluotos represalijos, intervencijos (taip pat ir humanitarinės), savo piliečių užsienyje ginkluotas gynimas, tai yra – ginkluotos jėgos ekscesai taikos metu. Trumpai tariant – rojus teisininkams, diplomatams ir biurokratams, kol kanonada neužgroja prie pat jų kabinetų.
Apynasrio chameleonui paieškos
Bet būtent nuo XIX amžiaus vidurio prasideda pastangos tuos nenusakomus žodžiais karo įstatymus paversti ir tarptautinės teisės normomis. Kad karą, dabar pakylėtą į normalios politikos lygmenį, reikia tramdyti, žmonija pajunta labai tiesiogiai – dėl didėjančių aukų skaičių. JAV pilietinis karas (1861–1865) ir Krymo karas (1853–1856) įspėja, kad karą labai smarkiai keičia kelios naujovės. Pirmiausia, geležinkelis, įgalinantis greitai permesti į skirtingas karo veiksmų vietas didžiulius kiekius karių ir technikos. Antra, telegrafas, leidžiantis gana greitai koordinuoti didžiulių kariuomenių masių judėjimą. Trečia, pagrindiniu kovos ginklu tampa greitašaudžiai ginklai ir svarbiausias jų – kulkosvaidis. Kažkada populiarus Rusijos imperijos karvedžio Aleksandro Suvorovo požiūris „kulka – kvailė, durtuvas – šaunuolis“ virsta skaudžia ironija. Kariuomenės priverstos apsikasti, ištempti spygliuotąsias vielas ir laukti, kol priešą „susilpnins“ uraganinė artilerijos ugnis.
Šalia augančių tiesioginių aukų skaičiaus (t. y. aukų, kurios žūva ar sužalojamos kaip tiesioginis karo veiksmų rezultatas) nemažėjo ir tų, kurios sudarė didžiausią procentą – mirčių nuo ligų, visada neatsiejamų nuo karų. Pavyzdžiui, JAV pilietiniame kare nuo ligų mirė 66 procentai visų žuvusiųjų! Kariuomenių medicinos tarnybos – menkų galimybių, dažnai kokio nors karininko aristokrato „asmeninės“.
Gal keista (o gal dėsninga?), bet rūpestį sužeistaisiais ir ligoniais į tarptautinės teisės sferą pastūmėjo ne diplomatai, ne kariškiai, o kelios asmeninės iniciatyvos. Pirmoji buvo moteris Florence Nightingale. Britaniją pasiekus žinioms apie tragišką sužeistųjų padėtį Krymo kare (pagarsėjusiame generolų klaidomis, įskaitant ir garsiąją britų lengvosios kavalerijos ataką prieš rusų artilerijos bateriją), ši moteris kartu su kitomis vienuolėmis išvyko slaugyti karių. Ji padarė viską, kad iš salų atvykusios specialios komisijos pamatytų tragišką sužeistųjų ir ligonių padėtį bei imtųsi veiksmų ją gerinti. Vėliau savo patirtį aprašiusi knygoje „Slaugymo užrašai“, 1860 m. ji įsteigė slaugos mokyklą ir pradėjo rengti profesionalias slauges. Jos veikla parodė, kad sužeistųjų gyvybes kare galima išgelbėti pirmiausia pagerinus sanitarines sąlygas.
1859 m. įvyko Solferino mūšis, vienas iš Italijos suvienijimo karų mūšių. Susikovė 200 000 armijos: Sardinijos karalystė, remiama Prancūzijos, su Austrija–Vengrija. Šveicarų komersantas Henry Dunant’as, vykęs susitikti su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III, išvydo be pagalbos paliktus apie 40 000 sužeistųjų – kariuomenės tam neturėjo nei pajėgumų, nei išteklių. H. Dunant’as subūrė vietinių gyventojų ir pradėjo rūpintis sužeistaisiais. Pragarišką dviejų savaičių darbą jis taip pat aprašė nedidelėje knygelėje – „Solferino atsiminimas“, savo lėšomis ją išleido 1862 m. ir išsiuntinėjo visiems Europos valdovams ir kitiems svarbiems asmenims. Kaip sprendimo kelią jis pasiūlė steigti visose valstybėse draugijas, kad šios rengtų žmones, galinčius pasirūpinti sužeistaisiais ir ligoniais, kai to prireikia. Taip pat su keletu bendražygių Šveicarijoje įkūrė Tarptautinį pagalbos sužeistiesiems komitetą. Komiteto darbų paveikta jau 1864 m. Šveicarijos federalinė taryba sušaukė tarptautinę diplomatinę konferenciją Ženevoje (dalyvavo 16 valstybių). Joje pasirašyta pirmoji vos 10 straipsnių tarptautinė Ženevos konvencija dėl sužeistųjų padėties pagerinimo. Bet kokie ji svarbi! Valstybės visada privalo rūpintis sužeistaisiais. Sužeistaisiais turi būti rūpinamasi nepriklausomai nuo to, kuriai konflikto šaliai jie priklauso. Medicinos personalas bei jiems padedantys civiliai neturi tapti antpuolių taikiniu. Pagerbiant Šveicarijos valstybę sukuriama apsaugos emblema: raudonas kryžius baltame lauke. Ji netrukus tampa žinoma kaip Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto emblema. Šią konvenciją dauguma valstybių ratifikavo maždaug per trejus metus nuo jos priėmimo.
1868 m. priimamas kitas labai svarbus dokumentas – Sankt Peterburgo deklaracija dėl nenaudojimo karo metu sprogstamųjų kulkų, lengvesnių nei 400 g.
[INFO]
Sprogstamosios kulkos
1863 m. Rusijoje išrastos kulkos, kurios sprogdavo atsitrenkusios į kietą paviršių, Didžiosios Britanijos ginklininkai Damdamo mieste Indijoje jas patobulino – kad sprogtų atsitrenkusios ir į minkštą paviršių (dėl to šis kulkų tipas ir pavadintas „dum-dum“, o 400 g – tai riba, nuo kurios prasidėdavo artilerijos sviedinių svoris). Be abejo, tokios kulkos, kad ir labai patogios britams kovoti su įvairiais „užsigrūdinusiais ir fanatiškais laukiniais“ dabartiniame Pakistane ir Afganistane (paprastų kulkų, anot britų kariškių, jiems sustabdyti neužtekdavo), kėlė siaubą. Jų keliami sužeidimai buvo baisūs, nuplėšiantys galūnes, sudarkantys kūnus.
[PBG]
Rusijos, kurią tuo metu valdė „apšviestasis“ monarchas Aleksandras II, vyriausybė pasiūlė sudaryti deklaraciją ir joje paskelbti atsisakymą naudoti šias kulkas, taip pat ir kulkas, pripildytas sprogstamųjų ar padegamųjų medžiagų. 16 susirinkusių valstybių atstovų tam pritarė, tačiau ilgainiui svarbiausia nuostata liko ne pačių kulkų draudimas, bet principai iš deklaracijos preambulės: „civilizacijos raida turėtų kuo labiau palengvinti karo kančias; vienintelis leistinas tikslas, kurio valstybės gali siekti kare, yra susilpninti priešo pajėgas. Šiam tikslui užtenka išvesti iš rikiuotės kuo didesnį asmenų skaičių. Tačiau šis tikslas būtų nepateisinamai viršijamas, jeigu panaudojami ginklai, kurie be reikalo pasunkina sužeistų asmenų kančias arba lemia neišvengiamą mirtį. Tokių ginklų panaudojimas prieštarautų žmoniškumo įstatymams“.
Tačiau… 1899–1907 m. įvykus pirmosioms Hagos taikos konferencijoms, sunkiai, bet vis dėlto sugebėjusioms sudėti egzistuojančią karo teisę į tarptautines sutartis – vadinamąsias Hagos konvencijas – Jungtinės Karalystės admirolas Lordas Fisheris taip įvertino šias „ribotojų“ pastangas: „Humanizuoti karą? Tada galite kalbėti ir apie pragaro humanizavimą. Didžiausios klaidos kare daromos iš gailesčio…“
Mūšio laukas – visas pasaulis
Daug netruko, kad pasaulis sužinotų, kaip atrodo karas be gailesčio. Anot W. Lindo – 1914 m. Europa prisidėjo prie smilkinio revolverį ir ištaškė sau smegenis. Užgriuvęs Pirmasis pasaulinis karas (arba „Didysis karas“, kaip galite rasti jį vadinamą tarpukario šaltiniuose) buvo kovojamas su lozungu „Karas, užbaigsiantis visus karus“. Visos konflikto pusės jį tikėjosi baigti „iki Kalėdų“. Kruvinos „Kalėdos“ užtruko ketverius metus. Jas „šventė“ ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, kolonijinė sistema įtraukė net ir tolimiausių kraštų gyventojus, pvz., australus. Kovota visur: sausumoje, vandenyne, ir – pirmą kartą – ore. Šio karo priežastys buvo absurdiškiausia imperinio real politik manifestacija. Nė viena pusė čia nekovojo nei teisingo karo, nei karo, kurį pralaimėjus grėstų išnykimas (nebent armėnai, išpjauti Osmanų imperijos, tai pirmasis šių laikų genocidas), jame nebuvo aiškaus „blogio“ ir „gėrio“, jį piešė tik propagandos mašinos. Tačiau technologinės naujovės ir įtrauktos žmonių masės pavertė jį baisia beprasme mėsmale. Kaip rašė Henry Kissingeris, „kartą puolusius į karą, Europos vadovus taip apsėdo brolžudystė, taip apkvaitino ištisos jaunų vyrų kartos naikinimas, kad pergalė virto savitiksle, ir jau nebuvo svarbu, iš kokių griuvėsių triumfas turįs iškilti.“
Atrodė, kad po Antantės pergalės ateina šioks toks atsikvošėjimas – karą baigusi Versalio taikos sutartis (1919 m.) įsteigia pirmąją universalią tarptautinę organizaciją – Tautų Lygą (Sąjungą) ir į jos statutą įtraukia pirmuosius teisės į karą suvaržymus. Pirma, ponai politikai, tariatės taikiai, tada – kreipiatės į mus, na, ir jeigu niekaip niekaip – prabėgus dar trims mėnesiams – kariaukite. Jeigu nesilaikysite taisyklių – kolektyviai jums parodysime vietą. 1928 m. pasirašomas garsusis Briand’o–Kellogo paktas, arba Paryžiaus sutartis. Visos didžiosios pasaulio valstybės gan netikėtai deklaravo atsisakančios karo kaip nacionalinės politikos priemonės. Deja, vos pasirašiusios, suskubo daryti išlygas ir Paktas liko gražių žodžių rinkiniu, kuriam turinį teikė (ir tebeteikia) daugiausia teisininkai, bet ne diplomatai.
Valstybės dar nebuvo pasiryžusios riboti savęs, juolab karo srityje. Dauguma Tautų Sąjungos bandymų ką nors padaryti prieš agresorius beviltiški. Pasmerkė Japoniją už Mandžiūrijos okupaciją (1931 m.)? Japonija išstojo iš organizacijos. Benito Mussolini pradėjo nuo Etiopijos užgrobimo kurti antrąją Romos imperiją (1936 m.)? Įvedė sankcijas. Pusė valstybių jų nesilaikė. Trečiąjį Reichą ėmęs statyti Hitleris ir jo epizodinis draugas Stalinas į visas tas Vakarų demokratijos išmones žiūrėjo išvis su panieka, nes jų planuose pasaulis buvo perkuriamas pagal kitokius dėsnius. Tiesa, SSRS užpuolus Suomiją 1939 m. Tautų Sąjunga pašalino SSRS iš savo narių (beje, draugiška Lietuvos Respublika tada susilaikė pasmerkti SSRS veiksmus).
Ir štai – Antras pasaulinis karas. Karas be jokio gailesčio, karas be taisyklių, karas, kuriame 1 kariui teko 10 žūstančių civilių. Civiliai tapo ne tik „šalutinėmis“ karo operacijų aukomis, bet tiesioginiu, vos ne pagrindiniu terorizavimo ir žudynių objektu. Papildomo žiaurumo karui teikė ir tai, kad dėl nepakenčiamų brutalių okupacijų beveik visose okupuotose šalyse kilo (arba buvo organizuojami) gyventojų pasipriešinimo judėjimai, juos naciai malšino ypač žiauriai, Karas, pažymėtas Holokausto, belaisvių rūšiavimo pagal rasinius arba socialinius bei politinius ypatumus, karas, šlavęs nuo žemės ištisus miestus, žudęs milijonais. Kur dar toliau? Ką dar gali sugalvoti valstybė, dangstydamasi suvereniteto ir interesų skydu?
Daugiau niekada? Norėtumėte…
Viskas lyg ir baigėsi besąlygine Vokietijos, Japonijos ir kitų Ašies valstybių kapituliacija. Tai reiškė, kad sąjungininkai įgijo galimybę su šiomis valstybėmis daryti ką nori. Bet… Darė jie viską ir su kitomis valstybėmis. Pasaulis dar kartą buvo perdalytas – ir, kaip „dėdei Džo“ Džiugašviliui pareiškė tikįs Franklinas D. Rooseveltas, Rytų Europa neabejotinai turėjo pasirinkti SSRS globą. Atsiklausti, žinoma, pamiršo. O gal sąjungininkai per daug buvo išvargę nuo karo. 1945 m. spalio 24 d. įsigaliojo Jungtinių Tautų Chartija, įsteigusi Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). Kuriant šią instituciją, atrodė, buvo pasimokyta iš Tautų Sąjungos nesėkmių. Kaip deklaravo Chartijos preambulė, JTO užduotis buvo „išgelbėti pasaulį nuo karo rykštės“. Tai patvirtino ir Chartijos nuostata: visos valstybės narės privalo susilaikyti tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios kitos valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę ar bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.
Skirtingai nuo kitų ankstesnių dokumentų, šįsyk prabylama apie jėgą, o ne karą. Juk akivaizdu, kad tie visi karo formalumai – nuostabus įrankis tokioms manipuliacijoms kaip Austrijos anšliusas, Čekoslovakijos protektoras, Baltijos valstybių „pasiprašymas“ į SSRS. Chartija paliko tik dvi išimtis, kurios palieka galimybę laviruoti norint naudoti jėgą: 51 straipsnis, numatęs neatimamą teisę į savigyną nuo ginkluoto užpuolimo, ir 42 straipsnis, numatęs galimybę JTO Saugumo Tarybai nuspręsti ir pareikalauti iš JTO narių, kad būtų panaudota jėga prieš agresorių. Ką tai reiškia? Ogi grįžtama prie… Kad ir kaip būtų keista, prie beveik viduramžiško požiūrio į tai, kad kare visada bus teisioji ir neteisioji pusė! Kad karas yra ekscesas, o ne normali valstybės veikla. Beje, remiantis JTO sistema, neteisioji pusė bus ne tik neteisi, atsakinga, bet jai dar ir grės visos tarptautinės bendruomenės taikomos sankcijos, panašiai kaip ir viduramžiais Bažnyčios anatema. Teoriškai. O tikrovėje pasaulį nuo naujų pasaulinių karų saugojo branduolinis ginklas, garantavęs ne teorinį abipusį susinaikinimą.
Žvelgiant iš pusės amžiaus nuotolio, akivaizdžiai matyti – teorinė revoliucija davė daug darbo valstybių vadovų teisės patarėjams: ir vėl ne juokais reikia teisinti kiekvieną ginkluotos jėgos panaudojimą (prisiminkime neseną skandalą dėl T. Blairo pareiškimo, kad jam teisininkai išaiškino ir jis žinojo, jog invazija į Iraką bus neteisėta)! Bet žmonijos noro kariauti tai neatšaldė. Kolonijinio išsivadavimo karai, regioniniai karai, netarptautiniai ginkluoti konfliktai, o dabar jau – ir ryškėjančio religinio pobūdžio karai. Kaip jie pakeis žmonijos požiūrį? Kur vėl bus ieškoma teisingumo, pagrįstumo, neišvengiamumo ir normalumo kriterijų? Ateitis parodys. Ir… Nuo bado, maro ir karo saugok mus, Viešpatie.
Straipsnis parengtas pagal Stepheno C. Neffo, L. C. Greeno, Henry Kissingerio ir kitas knygas bei publikacijas