Dr. Justino Žilinsko tinklalapis

Justinas Žilinskas

APIE (NE)TEISINGĄ IR KITOKĮ KARĄ

Publikuota: „Verslo klasė“ 2010 Nr.2

Atgriaudint naujiesiems laikams daug kas leidosi iš dangaus į žemę. Galiausiai suabejota net valdovu kaip Dievo pasiuntiniu žemėje. Ir apskritai – kas jis toks, tas Dievas, kad įžūliai kištųsi į žmonių reikalus? Taip ir dėl karo – netrukus apie jo teisingumą sprendė jau ne dieviškieji įstatymai, o žemiškieji. Koks dar animus?! Interesai – geopolitiniai, ekonominiai; formalumai – ultimatumai, deklaracijos; mirties vamzdžiai – artilerija, nepažįstamai pakeitė samprotavimus apie karą ir jo niūrų veidą.

Trisdešimties metų karas baigėsi 1648 m. Vestfalijos taika. Nuo šios datos pradedamas skaičiuoti modernios teritorinės-vestfalinės valstybės ir tokių valstybių tarptautinės bendrijos, kaip ją suprantame iki šiol, susiformavimas. Valstybė (ir ją įkūnijantis suverenas – l‘etat c‘est moi) tampa vieninteliu subjektu, turinčiu teisę vykdyti karo veiksmus prieš kitas valstybes tiesiogiai (ginkluotomis pajėgomis) ar perduodamas juos (kaperystė). Šie tarptautinio gyvenimo pokyčiai tokie esminiai, kad, pavyzdžiui, prabėgus vos 20-iai metų nuo Vestfalijos taikos, nunyksta kažkada buvusi nepaprastai galinga Šiaurės Europos miestų prekybinė Hanzos sąjunga, savu laiku gebėjusi diktuoti sąlygas monarchams.

[INFO]

Vestfalinė valstybė

Tai valstybė, kuri pasižymi apibrėžta teritorija, vidaus valdžios vieningumu, vienumu ir jos hierarchija (priešingybė feodalinių ryšių įvairovei). Teoriškai ji paremta Jeano Bodino suvereniteto koncepcija. Pastaroji teigia, kad valstybė visiškai laisva priimti sprendimus dėl savo išorės politikos (santykiai su kitomis valstybėmis palaikomi sudarant tarptautines sutartis ir keičiantis diplomatiniais atstovais) ir kad jokia kita valstybė negali kištis į valstybės vidaus reikalus. Aiškiai atskiriamas viešasis (valstybinis – besirūpinantis bendruomenės gėriu) ir privatus (asmeninis) sektorius. Šiuo metu vis rimčiau kalbama apie vestfalinės valstybės nykimą.

[PBG]

Lūžio epocha

Hugo Grotius

Vienas iš pačių svarbiausių darbų, iš dangaus į žemę pakreipęs karo teisę, buvo Nyderlandų teisininko ir teologo Hugo van der Grooto (lotyniškai jis pasirašydavo Hugo Grotius) veikalas „De iure belli ac pacis“ (“Apie karo ir taikos teisę“), pirmą kartą išspausdintas Prancūzijoje 1625 m. H. Grotius prabyla nebe apie dievišką, bet apie „tautų teisę“, t. y. teisę, kuri kuriama pačių valstybių ir kuri egzistuoja šalia prigimtinės ar dieviškosios teisės. Į karą jis taip pat pažvelgia pagal valstybių nusistatomas taisykles. Nors H. Grotius dar išlaiko sentimentų teisingo karo doktrinai (pvz., iusta causa svarbos), bet jis ir amžiumi vėliau rašęs kitas „tarptautinės teisės tėvas“ Emerichas de Vattelis suabejoja esmine teisingo karo teze: teisi ir teisinga gali būti tik viena pusė, o kita privalo patirti visą teisingumo rūstį. XVIII a. prancūzų filosofas ir švietėjas Jeanas Jacque‘as Russeau rašys: „… kare žmonės yra priešai tik dėl atsitiktinumo, <…> tik kaip kareiviai<…> Karo tikslas yra sunaikinti priešo valstybę, yra teisėta žudyti jos gynėjus tol, kol jie nešioja ginklus; bet nuo to momento, kai jie ginklus padeda arba pasiduoda, jie tampa nebe priešais <…>, o vėl žmonėmis ir yra neteisėta atimti jiems gyvybę.“

Taip pat H. Grotius pasiūlo „karo būklės“ sąvoką, ji noriai priimta amžininkų ir sekėjų, padalinančią tautų teisę į dvi dalis: karo ir taikos (šios idėjos pėdsakų likę iki šiol). Tai priešinga teisingo karo kaip eksceso amžinos taikos metu (krikščioniškoji doktrina) supratimui. Atsiranda įdomus paradoksas: karas gali vykti net be ginkluotos kovos! Svarbiausia, kad karas būtų tinkamai paskelbtas. Deklaracijomis (neretai – labai ceremoningomis, kruopščiai išvardijančiomis, kuo būsimasis priešas nusikalto) arba ultimatumais (keliamas reikalavimas, o jo neįvykdžius skelbiamas karas). Skelbimo reikalavimai nebuvo visai savitiksliai, jie reikalingi ne tik „padorumui išlaikyti“ (anot Alberico Gentili, karas be deklaracijos yra neteisingas, šlykštus, laukinis), bet ir tam, kad valstybės ir jų piliečiai žinotų, jog karas prasidėjo. Nes prasidėjęs karas nešė ne tik realią grėsmę, bet ir teisinių pokyčių (tarpvalstybinės sutartys nutraukiamos, diplomatai atšaukiami, priešo nuosavybė konfiskuojama, priešo piliečiai išsiunčiami ar internuojami, sandoriai su priešo valstybės piliečiais ar juridiniais asmenimis uždraudžiami ir kt.). XVII–XVIII a. deklaracijos tapo įprastine praktika.

[INFO]

Bendrosios represalijos

Dar vienas būdas sukelti karo būklę buvo vadinamosios bendrosios represalijos, tai yra valstybės leidimas visiems savo piliečiams imti (grobti, užvaldyti) priešininko valstybės ar jos piliečių nuosavybę, nepriklausomai nuo to, patyrė jie kokį nors pažeidimą ar ne. Na, tarsi būtų pasakyta: „O dabar visi lietuviai gali imti bet kokį Latvijos ir latvių turtą.“ Tačiau išliko ir įprastinės represalijos (žr. 1 straipsnio dalį, „Verslo klasė“, 2010 Nr.1 )

[PBG]

Karo būklės egzistavimą baigia taikos sutartys. Jos – milžiniška prekyba valstybėmis, teritorijomis, kolonijomis, ekonominėmis privilegijomis. Skirtingai nei privačios sutartys (kontraktai), nebuvo laikoma ydinga praktika, kad žeminančios taikos sutartys primestos jėga (ir ne tik baigiančios karus, bet ir, pvz., kai būdavo sutinkama su žeminančiomis ultimatumų sąlygomis). Tai buvo suprantama kaip natūralios karo prigimties dalis, juk sutarties nenorėjusi pusė galėjo rizikuoti ir kautis.

Visi išėjo į frontą

XVIII amžiaus pabaigoje Didžioji Prancūzijos revoliucija išspardo luominės visuomenės ramsčius. Revoliucijos metu priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ne tik sulygina visų valstybės gyventojų teises, bet ir, Edmundo Burke‘o žodžiais, kiekvienam piliečiui uždeda kario kuprinę. Levee en masse – terminas, kurį vėliau pakeičia mums labiau įprastas – mobilizacija, kai prie ginklo šaukiamas kiekvienas tam tikrus reikalavimus atitinkantis valstybės pilietis. Tik taip revoliucionieriai gali suformuoti armijas gintis nuo Europos monarchų užmačių grąžinti senąją tvarką. Napoleono karų metu pirmą kartą rimtai pasireiškia partizaninio karo fenomenas – kai gyventojai, užuot nuolankiai susitaikę su „normaliu gyvenimu“ po svetimšalio padu, ima priešintis su ginklu rankose savarankiškai. Pirmiausia prancūzai susiduria su guerilljomis Ispanijoje (įdomu pastebėti: guerra (isp.) – karas, guerilla (isp.) – mažybinė karo forma, karelis?), o pradėję 1812 metų kampaniją – Rusijoje.

Nugalėjus Napoleoną, 1815 m. susirinkęs Vienos kongresas sukuria Šventąją Sąjungą – Europos koncertą, turintį tapti stabilumo žemyne garantu. O stabilumo reikia. Nes tarptautiniuose santykiuose, taip pat ir tarptautinėje teisėje vis labiau vertinamos anglų filosofo Thomo Hobbeso (1588–1679) idėjos.

Savo darbuose kalbėjęs apie prigimtinę būklę kaip visų karą prieš visus, tą pačią idėją jis perkelia ir į tarptautinę bendruomenę. Galbūt santykiai tarp valstybių ir nėra nuolatinė karo būklė, tačiau vargu ar tai – taika. Greičiau nuolatinis interesų konfliktas, o karas – viena iš daugelio priemonių šiems interesams įgyvendinti. Utilitarinis, „teisingo karo“ sentimentų nebevaržomas požiūris ypač priimtinas kariškiams. Prūsų generolas, strategas ir filosofas Carlas von Clausewitzas (1780–1831) veikale „Apie karą“ rašo genialiai paprastai: „… karas – tai valstybės politikos tęsimas kitomis priemonėmis“, o jo požiūris į karo ribojimą – itin skeptiškas: „… karo įstatymai <…> kažin ar verti paminėti. Kai matome, kad civilizuotos tautos nebaudžia savo belaisvių mirtimi, neniokoja miestų, taip yra dėl to, kad jų protas<…> išmokė jas veiksmingesnių jėgos naudojimo būdų nei šie žiaurūs, grynai instinktu paremti veiksmai…“ Šaltas racionalizmas ir laissez-faire principai gerai dera su įsivyravusiu teisiniu pozityvizmu: suverenas nuspręs taip, kaip jam reikalinga. Teisininkai įformins pagal visus reikalavimus. Taigi, XVII–XIX a. visuomeniniu, politiniu ir teisiniu požiūriu karas tampa visiškai įprastiniu reiškiniu, tokiu kaip, pvz., prekybai ar gamyba. Karas iš esmės nebelaikomas išimtine padėtimi, jis tiesiog laikomas viena iš situacijų.

Carl von Clausewitz

Bet ne bet koks ginkluotos jėgos panaudojimas, net tarp valstybių, prilygsta karui. Išplėtojama sudėtinga jėgos rūšiavimo sistema. Jos karūna – karas kaip teisinė būklė, apibūdinamas neribotais politiniais tikslais (nugalėti priešo valstybę), „įjungiantis“ specialų teisinį režimą. O šalia – formos, neprilygstančios karui, t. y. ribotas jėgos naudojimas specialiu tikslu: ginkluotos represalijos, intervencijos (taip pat ir humanitarinės), savo piliečių užsienyje ginkluotas gynimas, tai yra – ginkluotos jėgos ekscesai taikos metu. Trumpai tariant – rojus teisininkams, diplomatams ir biurokratams, kol kanonada neužgroja prie pat jų kabinetų.

Apynasrio chameleonui paieškos

Bet būtent nuo XIX amžiaus vidurio prasideda pastangos tuos nenusakomus žodžiais karo įstatymus paversti ir tarptautinės teisės normomis. Kad karą, dabar pakylėtą į normalios politikos lygmenį, reikia tramdyti, žmonija pajunta labai tiesiogiai – dėl didėjančių aukų skaičių. JAV pilietinis karas (1861–1865) ir Krymo karas (1853–1856) įspėja, kad karą labai smarkiai keičia kelios naujovės. Pirmiausia, geležinkelis, įgalinantis greitai permesti į skirtingas karo veiksmų vietas didžiulius kiekius karių ir technikos. Antra, telegrafas, leidžiantis gana greitai koordinuoti didžiulių kariuomenių masių judėjimą. Trečia, pagrindiniu kovos ginklu tampa greitašaudžiai ginklai ir svarbiausias jų – kulkosvaidis. Kažkada populiarus Rusijos imperijos karvedžio Aleksandro Suvorovo požiūris „kulka – kvailė, durtuvas – šaunuolis“ virsta skaudžia ironija. Kariuomenės priverstos apsikasti, ištempti spygliuotąsias vielas ir laukti, kol priešą „susilpnins“ uraganinė artilerijos ugnis.

Šalia augančių tiesioginių aukų skaičiaus (t. y. aukų, kurios žūva ar sužalojamos kaip tiesioginis karo veiksmų rezultatas) nemažėjo ir tų, kurios sudarė didžiausią procentą – mirčių nuo ligų, visada neatsiejamų nuo karų. Pavyzdžiui, JAV pilietiniame kare nuo ligų mirė 66 procentai visų žuvusiųjų! Kariuomenių medicinos tarnybos – menkų galimybių, dažnai kokio nors karininko aristokrato „asmeninės“.

Gal keista (o gal dėsninga?), bet rūpestį sužeistaisiais ir ligoniais į tarptautinės teisės sferą pastūmėjo ne diplomatai, ne kariškiai, o kelios asmeninės iniciatyvos. Pirmoji buvo moteris Florence Nightingale. Britaniją pasiekus žinioms apie tragišką sužeistųjų padėtį Krymo kare (pagarsėjusiame generolų klaidomis, įskaitant ir garsiąją britų lengvosios kavalerijos ataką prieš rusų artilerijos bateriją), ši moteris kartu su kitomis vienuolėmis išvyko slaugyti karių. Ji padarė viską, kad iš salų atvykusios specialios komisijos pamatytų tragišką sužeistųjų ir ligonių padėtį bei imtųsi veiksmų ją gerinti. Vėliau savo patirtį aprašiusi knygoje „Slaugymo užrašai“, 1860 m. ji įsteigė slaugos mokyklą ir pradėjo rengti profesionalias slauges. Jos veikla parodė, kad sužeistųjų gyvybes kare galima išgelbėti pirmiausia pagerinus sanitarines sąlygas.

1859 m. įvyko Solferino mūšis, vienas iš Italijos suvienijimo karų mūšių. Susikovė 200 000 armijos: Sardinijos karalystė, remiama Prancūzijos, su Austrija–Vengrija. Šveicarų komersantas Henry Dunant’as, vykęs susitikti su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III, išvydo be pagalbos paliktus apie 40 000 sužeistųjų – kariuomenės tam neturėjo nei pajėgumų, nei išteklių. H. Dunant’as subūrė vietinių gyventojų ir pradėjo rūpintis sužeistaisiais. Pragarišką dviejų savaičių darbą jis taip pat aprašė nedidelėje knygelėje – „Solferino atsiminimas“, savo lėšomis ją išleido 1862 m. ir išsiuntinėjo visiems Europos valdovams ir kitiems svarbiems asmenims. Kaip sprendimo kelią jis pasiūlė steigti visose valstybėse draugijas, kad šios rengtų žmones, galinčius pasirūpinti sužeistaisiais ir ligoniais, kai to prireikia. Taip pat su keletu bendražygių Šveicarijoje įkūrė Tarptautinį pagalbos sužeistiesiems komitetą. Komiteto darbų paveikta jau 1864 m. Šveicarijos federalinė taryba sušaukė tarptautinę diplomatinę konferenciją Ženevoje (dalyvavo 16 valstybių). Joje pasirašyta pirmoji vos 10 straipsnių tarptautinė Ženevos konvencija dėl sužeistųjų padėties pagerinimo. Bet kokie ji svarbi! Valstybės visada privalo rūpintis sužeistaisiais. Sužeistaisiais turi būti rūpinamasi nepriklausomai nuo to, kuriai konflikto šaliai jie priklauso. Medicinos personalas bei jiems padedantys civiliai neturi tapti antpuolių taikiniu. Pagerbiant Šveicarijos valstybę sukuriama apsaugos emblema: raudonas kryžius baltame lauke. Ji netrukus tampa žinoma kaip Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto emblema. Šią konvenciją dauguma valstybių ratifikavo maždaug per trejus metus nuo jos priėmimo.
1868 m. priimamas kitas labai svarbus dokumentas – Sankt Peterburgo deklaracija dėl nenaudojimo karo metu sprogstamųjų kulkų, lengvesnių nei 400 g.

[INFO]

Sprogstamosios kulkos

1863 m. Rusijoje išrastos kulkos, kurios sprogdavo atsitrenkusios į kietą paviršių, Didžiosios Britanijos ginklininkai Damdamo mieste Indijoje jas patobulino – kad sprogtų atsitrenkusios ir į minkštą paviršių (dėl to šis kulkų tipas ir pavadintas „dum-dum“, o 400 g – tai riba, nuo kurios prasidėdavo artilerijos sviedinių svoris). Be abejo, tokios kulkos, kad ir labai patogios britams kovoti su įvairiais „užsigrūdinusiais ir fanatiškais laukiniais“ dabartiniame Pakistane ir Afganistane (paprastų kulkų, anot britų kariškių, jiems sustabdyti neužtekdavo), kėlė siaubą. Jų keliami sužeidimai buvo baisūs, nuplėšiantys galūnes, sudarkantys kūnus.

[PBG]

Rusijos, kurią tuo metu valdė „apšviestasis“ monarchas Aleksandras II, vyriausybė pasiūlė sudaryti deklaraciją ir joje paskelbti atsisakymą naudoti šias kulkas, taip pat ir kulkas, pripildytas sprogstamųjų ar padegamųjų medžiagų. 16 susirinkusių valstybių atstovų tam pritarė, tačiau ilgainiui svarbiausia nuostata liko ne pačių kulkų draudimas, bet principai iš deklaracijos preambulės: „civilizacijos raida turėtų kuo labiau palengvinti karo kančias; vienintelis leistinas tikslas, kurio valstybės gali siekti kare, yra susilpninti priešo pajėgas. Šiam tikslui užtenka išvesti iš rikiuotės kuo didesnį asmenų skaičių. Tačiau šis tikslas būtų nepateisinamai viršijamas, jeigu panaudojami ginklai, kurie be reikalo pasunkina sužeistų asmenų kančias arba lemia neišvengiamą mirtį. Tokių ginklų panaudojimas prieštarautų žmoniškumo įstatymams“.

Tačiau… 1899–1907 m. įvykus pirmosioms Hagos taikos konferencijoms, sunkiai, bet vis dėlto sugebėjusioms sudėti egzistuojančią karo teisę į tarptautines sutartis – vadinamąsias Hagos konvencijas – Jungtinės Karalystės admirolas Lordas Fisheris taip įvertino šias „ribotojų“ pastangas: „Humanizuoti karą? Tada galite kalbėti ir apie pragaro humanizavimą. Didžiausios klaidos kare daromos iš gailesčio…“

Mūšio laukas – visas pasaulis

Daug netruko, kad pasaulis sužinotų, kaip atrodo karas be gailesčio. Anot W. Lindo – 1914 m. Europa prisidėjo prie smilkinio revolverį ir ištaškė sau smegenis. Užgriuvęs Pirmasis pasaulinis karas (arba „Didysis karas“, kaip galite rasti jį vadinamą tarpukario šaltiniuose) buvo kovojamas su lozungu „Karas, užbaigsiantis visus karus“. Visos konflikto pusės jį tikėjosi baigti „iki Kalėdų“. Kruvinos „Kalėdos“ užtruko ketverius metus. Jas „šventė“ ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, kolonijinė sistema įtraukė net ir tolimiausių kraštų gyventojus, pvz., australus. Kovota visur: sausumoje, vandenyne, ir – pirmą kartą – ore. Šio karo priežastys buvo absurdiškiausia imperinio real politik manifestacija. Nė viena pusė čia nekovojo nei teisingo karo, nei karo, kurį pralaimėjus grėstų išnykimas (nebent armėnai, išpjauti Osmanų imperijos, tai pirmasis šių laikų genocidas), jame nebuvo aiškaus „blogio“ ir „gėrio“, jį piešė tik propagandos mašinos. Tačiau technologinės naujovės ir įtrauktos žmonių masės pavertė jį baisia beprasme mėsmale. Kaip rašė Henry Kissingeris, „kartą puolusius į karą, Europos vadovus taip apsėdo brolžudystė, taip apkvaitino ištisos jaunų vyrų kartos naikinimas, kad pergalė virto savitiksle, ir jau nebuvo svarbu, iš kokių griuvėsių triumfas turįs iškilti.“

Atrodė, kad po Antantės pergalės ateina šioks toks atsikvošėjimas – karą baigusi Versalio taikos sutartis (1919 m.) įsteigia pirmąją universalią tarptautinę organizaciją – Tautų Lygą (Sąjungą) ir į jos statutą įtraukia pirmuosius teisės į karą suvaržymus. Pirma, ponai politikai, tariatės taikiai, tada – kreipiatės į mus, na, ir jeigu niekaip niekaip – prabėgus dar trims mėnesiams – kariaukite. Jeigu nesilaikysite taisyklių – kolektyviai jums parodysime vietą. 1928 m. pasirašomas garsusis Briand’o–Kellogo paktas, arba Paryžiaus sutartis. Visos didžiosios pasaulio valstybės gan netikėtai deklaravo atsisakančios karo kaip nacionalinės politikos priemonės. Deja, vos pasirašiusios, suskubo daryti išlygas ir Paktas liko gražių žodžių rinkiniu, kuriam turinį teikė (ir tebeteikia) daugiausia teisininkai, bet ne diplomatai.

Valstybės dar nebuvo pasiryžusios riboti savęs, juolab karo srityje. Dauguma Tautų Sąjungos bandymų ką nors padaryti prieš agresorius beviltiški. Pasmerkė Japoniją už Mandžiūrijos okupaciją (1931 m.)? Japonija išstojo iš organizacijos. Benito Mussolini pradėjo nuo Etiopijos užgrobimo kurti antrąją Romos imperiją (1936 m.)? Įvedė sankcijas. Pusė valstybių jų nesilaikė. Trečiąjį Reichą ėmęs statyti Hitleris ir jo epizodinis draugas Stalinas į visas tas Vakarų demokratijos išmones žiūrėjo išvis su panieka, nes jų planuose pasaulis buvo perkuriamas pagal kitokius dėsnius. Tiesa, SSRS užpuolus Suomiją 1939 m. Tautų Sąjunga pašalino SSRS iš savo narių (beje, draugiška Lietuvos Respublika tada susilaikė pasmerkti SSRS veiksmus).

Ir štai – Antras pasaulinis karas. Karas be jokio gailesčio, karas be taisyklių, karas, kuriame 1 kariui teko 10 žūstančių civilių. Civiliai tapo ne tik „šalutinėmis“ karo operacijų aukomis, bet tiesioginiu, vos ne pagrindiniu terorizavimo ir žudynių objektu. Papildomo žiaurumo karui teikė ir tai, kad dėl nepakenčiamų brutalių okupacijų beveik visose okupuotose šalyse kilo (arba buvo organizuojami) gyventojų pasipriešinimo judėjimai, juos naciai malšino ypač žiauriai, Karas, pažymėtas Holokausto, belaisvių rūšiavimo pagal rasinius arba socialinius bei politinius ypatumus, karas, šlavęs nuo žemės ištisus miestus, žudęs milijonais. Kur dar toliau? Ką dar gali sugalvoti valstybė, dangstydamasi suvereniteto ir interesų skydu?

Daugiau niekada? Norėtumėte…

Viskas lyg ir baigėsi besąlygine Vokietijos, Japonijos ir kitų Ašies valstybių kapituliacija. Tai reiškė, kad sąjungininkai įgijo galimybę su šiomis valstybėmis daryti ką nori. Bet… Darė jie viską ir su kitomis valstybėmis. Pasaulis dar kartą buvo perdalytas – ir, kaip „dėdei Džo“ Džiugašviliui pareiškė tikįs Franklinas D. Rooseveltas, Rytų Europa neabejotinai turėjo pasirinkti SSRS globą. Atsiklausti, žinoma, pamiršo. O gal sąjungininkai per daug buvo išvargę nuo karo. 1945 m. spalio 24 d. įsigaliojo Jungtinių Tautų Chartija, įsteigusi Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). Kuriant šią instituciją, atrodė, buvo pasimokyta iš Tautų Sąjungos nesėkmių. Kaip deklaravo Chartijos preambulė, JTO užduotis buvo „išgelbėti pasaulį nuo karo rykštės“. Tai patvirtino ir Chartijos nuostata: visos valstybės narės privalo susilaikyti tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios kitos valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę ar bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.

Skirtingai nuo kitų ankstesnių dokumentų, šįsyk prabylama apie jėgą, o ne karą. Juk akivaizdu, kad tie visi karo formalumai – nuostabus įrankis tokioms manipuliacijoms kaip Austrijos anšliusas, Čekoslovakijos protektoras, Baltijos valstybių „pasiprašymas“ į SSRS. Chartija paliko tik dvi išimtis, kurios palieka galimybę laviruoti norint naudoti jėgą: 51 straipsnis, numatęs neatimamą teisę į savigyną nuo ginkluoto užpuolimo, ir 42 straipsnis, numatęs galimybę JTO Saugumo Tarybai nuspręsti ir pareikalauti iš JTO narių, kad būtų panaudota jėga prieš agresorių. Ką tai reiškia? Ogi grįžtama prie… Kad ir kaip būtų keista, prie beveik viduramžiško požiūrio į tai, kad kare visada bus teisioji ir neteisioji pusė! Kad karas yra ekscesas, o ne normali valstybės veikla. Beje, remiantis JTO sistema, neteisioji pusė bus ne tik neteisi, atsakinga, bet jai dar ir grės visos tarptautinės bendruomenės taikomos sankcijos, panašiai kaip ir viduramžiais Bažnyčios anatema. Teoriškai. O tikrovėje pasaulį nuo naujų pasaulinių karų saugojo branduolinis ginklas, garantavęs ne teorinį abipusį susinaikinimą.

Žvelgiant iš pusės amžiaus nuotolio, akivaizdžiai matyti – teorinė revoliucija davė daug darbo valstybių vadovų teisės patarėjams: ir vėl ne juokais reikia teisinti kiekvieną ginkluotos jėgos panaudojimą (prisiminkime neseną skandalą dėl T. Blairo pareiškimo, kad jam teisininkai išaiškino ir jis žinojo, jog invazija į Iraką bus neteisėta)! Bet žmonijos noro kariauti tai neatšaldė. Kolonijinio išsivadavimo karai, regioniniai karai, netarptautiniai ginkluoti konfliktai, o dabar jau – ir ryškėjančio religinio pobūdžio karai. Kaip jie pakeis žmonijos požiūrį? Kur vėl bus ieškoma teisingumo, pagrįstumo, neišvengiamumo ir normalumo kriterijų? Ateitis parodys. Ir… Nuo bado, maro ir karo saugok mus, Viešpatie.

Straipsnis parengtas pagal Stepheno C. Neffo, L. C. Greeno, Henry Kissingerio ir kitas knygas bei publikacijas

Publikuoju straipsnį, trumpai apžvelgiantį karo supratimo ir reglamentavimo istoriją, rašytą žurnalui “Verslo klasė”.

Publikuota: Verslo klasė, 2010 03

Justinas Žilinskas

APIE TEISINGĄ IR KITOKĮ KARĄ (1)

Ar ką pakeistų diena, jeigu staiga sudrėktų visų šaudmenų parakas? Kiek laiko kariai beviltiškai spaudinėtų gaidukų svirteles? Turbūt tol, kol atsimintų, kad kulka – kvailė, o durtuvas – šaunuolis. Ir kad Dovydas pribaigė Galijotą akmeniu iš svaidyklės. Turbūt panašiai mąstė ir Baracko Obamos Nobelio paskaitos kalbos rašytojai, į bene netikėčiausio premijos laimėtojo kalbą sudėję mintis, kad karas, žinoma, blogis, bet…
Yra blogasis karas ir yra gerasis, teisingasis karas. Amerika kovoja teisingą karą. Kad apgintų taiką. Paradoksalu? Tik iš pirmo žvilgsnio. O gal, jeigu visas pasaulis būtų pasiekęs Vakarų pasaulio lygį, tai yra gana stabilią socialinę gerovę ir demokratiją, įsiviešpatautų taika?

Matyt, ne veltui nuo pat senų laikų karas buvo priimamas kaip neišvengiamybė, kaip epidemijos ar kaip stichijų siautėjimas. Mano močiutė apie 1939 m.–1945 m. įvykius kalbėdavo labai paprastai: „užėjo rusai“, tada „užėjo vokiečiai“, tada vėl „užėjo rusai“. Tarsi sezoninis gripas, pandeminis gripas, sezoninis gripas. Bet mokyti žmonės, vėlgi nuo pačių seniausių laikų žvelgę į karą kaip į visuomeninį reiškinį, mėgino jį įsprausti į įvairiausius supratimo, reguliavimo, rūšiavimo rėmus. Apie tai šis tekstas. Pirmoji dalis apims laikotarpį nuo antikos iki vėlyvųjų viduramžių.

Ar galime karą apibrėžti?

Įdomumai prasideda vien pamėginus tiksliau apibrėžti karo sąvoką. Paprastai, jeigu kalbame apie karą, kalbame apie kai ką ypatinga. Ypatingas priežastis – krizinę situaciją, kuri neišsisprendžia įprastais, taikiais būdais. Ypatingas priemones – kolektyvinę įteisintą ginkluotą prievartą (juk apskritai ginkluotos prievartos naudojimas, ypač masiškas, yra sunkus nusikaltimas. Bet karo metu valstybė ją įteisina. Prašom, žudykite priešą!) Ypatingas pastangas – visuomenės ideologinę ir net fizinę mobilizaciją, net viso gyvenimo pertvarkymą pagal karo reikmes. Pagaliau, karą paprastai mes siejame su tarpvalstybiniu konfliktu. Lyg ir aišku?

Bet aiškumo įspūdis apgaulingas. Kolektyvinė įteisinta prievarta naudojama ne tik kare tarp valstybių. Turime visokiausių jos formų: ginkluotas represalijas, konstitucinės tvarkos atkūrimą, sukilimo slopinimą, pilietinį karą, kontrteroristinęoperaciją ir kt. O kur dar noras karu vadinti reiškinius nuo derliaus išsaugojimo iki chorų varžybų? Taip, visą laiką „karas tarp valstybių“ išlikdavo kaip didžiausia, tikriausia ir sykiu „garbingiausia“ karo forma. Bet painiavos čia taip pat netrūko.

[INFO]

Ginkluotos represalijos

Ginkluotos represalijos – tai specialaus tikslo apribotas ginkluotos jėgos naudojimas tarp valstybių. Pavyzdžiui, garsieji Didžiosios Britanijos ir Kinijos Opijaus karai 1839–1842, apie kuriuos šiame žurnale (“Verslo klasė“ 2009 Nr. 2) rašė Gediminas Kulikauskas, nebuvo tikri karai, o būtent ginkluotos represalijos. Britanija jų metu nesiekė nukariauti Kinijos, o tik norėjo užtikrinti savo prekybos interesus joje. Kitas represalijų pavyzdys – 1902–1903 m. jungtinis Britanijos, Vokietijos ir Italijos laivynas bombardavo Venesuelos uostus, nes Venesuela nenorėjo atiduoti… skolų. Šiuo metu tokios ginkluotos jėgos naudojimo formos draudžiamos.

[PBG]

Mitologiją ir religijas prisiminus

Įdomu, kad „karo“ sąvokos įvairiapusiškumas ir savotiškas neaiškumas atsispindi jau net mitologijoje. Pavyzdžiui, graikų ir romėnų mitologijoje už karą kaip reiškinį buvo atsakingi du dievai: Arėjas (Marsas) ir Atėnė (Minerva). Tačiau, kaip galima spręsti iš Homero „Iliados“, Arėjas karą suprato kiek kitaip nei Atėnė. Pamiršęs vadovavimą puldavo į mūšio sūkurį it koks berserkas, kad tik užuostų daugiau kraujo ir pasimėgautų kova. Jam prievarta svarbi dėl pačios prievartos. O štai Skaisčiaakė Atėnė vadovaujasi sveiku protu ir pirmiausia rūpinasi ta konflikto puse, kuriai atstovauja: padeda, drąsina didvyrius, gelbsti. Ji – karvedė. Tokių mitologinių skirtumų būta ir kitose religijose. Pavyzdžiui, senovės skandinavų religijoje panaši opozicija tarp dievų Odino ir Tivo, induizme – tarp Indros ir Skandos.

Daugelis senųjų civilizacijų aiškiai skyrė ginkluotos prievartos naudojimą valstybės išoriniais tikslais (paprastai tai ir būdavo tikrasis karas) ir valstybės viduje (įvairios pilietinio karo formos) ar teisėsaugos tikslais. Čia gimė aiškus skirtumas tarp „viešojo priešo“ (t. y. – valstybės priešo, kuriuo tampama dėl to, kad priklausai kitai valstybei) ir „privataus priešo“, tai yra asmens(-ų), kurie veikia asmeninės (tegul ir grupinės) naudos siekdami. Pavyzdžiui, romėnai teigė, kad piratai ar susiorganizavę nusikaltėliai nebus tinkamas priešas, kadangi jie yra „visų žmonių priešai“. Tikrieji priešai yra tie, kurie turėdami savo valstybę paskelbė Romai karą (arba Roma jiems paskelbė). Beje, ši dichotomija svarbi ir tuo, kad „visų žmonių priešai“ neturėjo teisės į užgrobtą turtą, vergus ir kt. Lygiai kaip ir dabar, Kolumbijos ar Meksikos vyriausybei kovojant su puikiai organizuotais narkotikų karteliais, niekas nepripažįsta, jog šie karteliai turi teisę į užgrobtą vyriausybinių pajėgų turtą. Beje, pilietinio karo ar vidaus priešas, kuris faktiškai būdavo ne privatus priešas, jeigu atsižvelgtume į tikslus (ne dėl asmeninės naudos), neretai būdavo laikomas žemesniu ar net niekingesniu už privatų priešą. Matyt, dėl to, kad vidaus priešui visada buvo galima priskirti ginkluotos kovos neteisėtumą, išdavystę, niekšybę, dėl to su juo galima ne tik kovoti, bet dar ir bausti, netgi labai žiauriai. Bet čia skirtingose civilizacijose susiklostydavo skirtingi požiūriai.

Pavyzdžiui, Senovės Kinijos civilizacija laikė save vienintele tikra civilizacija, kuriai turėtų būti pavaldus visas pasaulis (tik ne visas pasaulis tai žinojo). Tad Kinijos mąstytojai vidaus ir išorės karų neskyrė, jie visur įvedinėjo tvarką. O štai senovės graikai tarpusavio polių kovas laikė vidaus karais (gr. stasis), o susidūrimus su kitomis valstybėmis – tikruoju karu (gr. polemos).

Skirtingas skirtingų karų vertinimas buvo susijęs ir su religinėmis potekstėmis. Pavyzdžiui, islamo teisininkai išplėtojo kelias skirtingas karų rūšis pagal tai, kokią religiją išpažįsta priešininkas. Karas su išorės priešais (Akham al-Hirab), vidaus karas (t.y. karas tarp musulmonų valstybių) (Akham al-Bughat), pagaliau – karas musulmoniškos valstybės viduje ir „teisėsauga“ (Akham al-Tariq). Toks skirstymas kilo iš požiūrio, kad tarp musulmoniško pasaulio ir viso kito pasaulio, kuris net vadinamas „Karo namais“ (Daras al-Harb), yra nuolatinio karo būsena. Kariaujant su kitatikiais nereikėjo jokių pretekstų ar kitų teisinių subtilybių. Įdomiausia, kad toks islamo kolektyvinis karingumas kažkaip sugyveno su individualia kitų religijų tolerancija. Korano žinovams taip pat tekdavo sukti galvas, kaip tam tikrais atvejais pripažinti ir sureguliuoti taiką, kurios negali būti tarp islamiškų ir neislamiškų valstybių (pavyzdžiui, buvo galima taika su krikščioniškomis valstybėmis, pripažįstančiomis musulmonų valstybės siuzerenitetą).

„Teisingas karas“

Tačiau ypatingo dėmesio nusipelno dar antikinėje civilizacijoje gimusi ir viduramžių Europoje išplėtota krikščioniškoji teisingo karo (lot. bellum iustum) doktrina. Maždaug iki XVII amžiaus vidurio ši doktrina sudarė Europos (krikščioniškosios) civilizacijos teologinio, teisinio ir visuomeninio požiūrio į karą pagrindą.

Skirtingai nei islamas, krikščionybė nuo pat pirmųjų dienų skelbėsi esanti taikos religija, jos mokyme pacifizmas labai ryškus. Dievo Sūnus, atėjęs skelbti Gerosios Naujienos, nešė susitaikymą ir taiką. Todėl teisingo karo teorijos pagrindu tapo supratimas, kad normali įvairių asmenų, visuomeninių grupių, valstybių tarpusavio santykių būklė yra taika. Karas – tai nemaloni ir akivaizdi išimtis. Tačiau kaip suderinti viename mokyme nurodymą skriaudikui atsukti kitą skruostą ir valdovo nurodymą žudyti priešą, kuris asmeniškai gal netgi nieko bloga nepadarė? Nieko keista, kad ankstyvoji krikščionybė netgi iš viso neigė bet kokio karo teisėtumą.

Tačiau, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, o imperija – krikščionybės ir civilizacijos sergėtoja, požiūris kito. IV–V amžių sandūroje rašiusio teologo šv. Augustino darbuose jau randama, kad jėgos naudojimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tikslą – jėgą galima naudoti altruistiniais tikslais, ginant tikinčiųjų bendruomenę nuo prievartos ir priešų. Tokiu atveju kaltė dėl jėgos panaudojimo atitektų tam, kuris siekė blogio, o ne tam, kuris gynėsi (ar ne tą patį sakė Barackas Obama savo apdovanojimo kalboje?) Gerieji žmonės gali kariauti, kad sutramdytų ir išrautų nežabotas žmonių aistras. Šv. Tomas Akvinietis XIII a. taip pat sutiko, kad ne nuodėmė griebtis jėgos dėl priešo kaltės ir ginti bendrą gėrį.

Šv. Aurelijus Augustinas

Šv. Tomas Akvinietis

[INFO]

Krikščionių karai

Katalikų bažnyčiai ne veltui reikėjo pacifizmo paaiškinimų. Ilgainiui ji tapo ne tik dvasine jėga, kurios tarnautojai laimino į mūšį traukiančias valdovų kariuomenes, o grįžusioms iš mūšio suteikdavo nuodėmių atleidimą bei patvirtindavo vieno ar kito karo teisingumą Viešpaties akyse. Popiežiai Leonas IV ir Jonas VIII (IX a.) sugebėjo suburti laivynus karams su musulmonais, o X a. popiežius Jonas XII patraukia į karą prieš Kapują ir Benevenetą, kad išplėstų savo valdas. Na, o religiniais motyvais paremtiems tikslams pasiekti (Pirėnų pusiasalio rekonkista, kryžiaus žygiai į Palestiną ir Rytų Europos pagonių žemes) buvo steigiamos specialios religinės karinės institucijos – riterių vienuolių ordinai. Suklesti šventųjų karių kultai (šv. Jurgis, šv. Mauricijus ir ypač – šv. Mykolas), įsigali riterio kaip nuskriaustųjų ir tikėjimo gynėjo įvaizdis legendose, riterių romanuose ir epuose.

Šv. Mykolas – šventasis karys

[PBG]

Taigi, karas teisingas tada, kai juo siekiama įtvirtinti gėrį ir nugalėti blogį. Jis netgi privalomas. Bet kaip žinoti, kada tikrai siekiama įveikti blogį ir įtvirtinti gėrį? Ogi pagal kelis požymius, teisingas karas juos turėjo atitikti. Auctoritas (lot.), arba valdovo valia, – t. y. teisingas karas turėjo būti skirtas bendruomenei, kurią įasmenina valdovas. Valdovų valia turėjo būti iš abiejų kariaujančių pusių, kitaip tai jau būtų ne karas, o pilietinis karas ar teisėsauga. Personae (lot.) – asmenys, t. y. tik tam tikri asmenys turėjo teisę dalyvauti karo veiksmuose. Kiti dėl natūralių priežasčių (vaikai, moterys, seniai, luošiai) ar dėl taikaus pašaukimo (dvasininkai, riteriai vienuoliai nebuvo jais laikomi) į karą eiti negalėjo. Res (lot.) – interesas, tai reiškė, kad yra aiškiai apibrėžtas ginčas, dėl ko kariaujama (pvz., teritorija, kompensacija dėl padarytos neteisybės). Bet ypač svarbu Iusta causa (lot.) – teisėta priežastis. Karas turi būti skirtas atitaisyti skriaudai, atgauti tai, kas neteisėtai pagrobta, ir pan. Šis reikalavimas buvo suprantamas griežtai teisiškai, objektyviai ir valdovas turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad įsitikintų savo teisumu. Animus (lot.) – arba tinkamas siekis, t. y. karas turėjo būti pradėtas ne dėl neapykantos, bet dėl tiesos meilės, kad priešas būtų priverstas pasitaisyti ir grįžtų į teisingumo kelią. Tinkamam animus griežtai prieštaravo karai iš savanaudiškumo, prievartos džiaugsmo, godumo ar grobio troškimo (čia spręsdavo teologas). Tomas Akvinietis netgi teigė, kad net ir esant iusta causa, jeigu nėra tinkamo animus, karas bus neteisėtas. Francisco Suarezas, vienas paskutinių šios doktrinos atstovų, jau XVI – XVII a., rašė, kad „karas neprieštarauja priešo meilei; nes tas, kuris kariauja, garbingai nekenčia ne asmenų, bet jų veiksmų ir juos smerkia“. Taigi, teisingas karas iš esmės buvo suprantamas kaip tam tikra teisėsaugos forma, kai teisioji pusė priverčia neteisiąją pusę laikytis teisės. Beje, teisingas karas anaiptol nereiškė gynybinio karo (dabartiniu supratimu), kai reaguojama į užpuolimą, tai galėjo būti ir puolamasis karas.

Krikščioniškoji teisingo karo doktrina, skirtingai nei musulmonų mokymas, nepripažino nuolatinės karo būsenos ir neskirstė karų į teisingus ar neteisingus vien pagal tai, su kokio tikėjimo valstybe kariaujama. Dar V amžiuje popiežius Grigalius I priėmė bulę, ji draudė jėga versti asmenis į krikščionių tikėjimą, o XIII amžiuje tai patvirtino Inocentas IV (beje, jau kvietęs kryžiaus žygiui į pagonių kraštus Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje). Tad pateisinimo įvairiems karams su pagonimis ar musulmonais tekdavo ieškoti tradicinio, tai yra – blogio, kurį pagonys ar kiti padarė krikščionims, pvz., okupavę krikščionių teritorijas, neleisdami išpažinti tikėjimo, drausdami keliauti į šventas vietas, puldinėdami krikščionis. Šiuo pagrindu jau galėjo būti pradėtas teisingas karas.

Bet vargas tam, kuris pradėjo neteisingą karą! Teisingame kare galėjo būti tik viena teisi pusė. Net ir nuoširdžiausias įsitikinimas ar padaryta klaida nenaikino karo neteisėtumo. Neteisieji (kaip ir „visų žmonių priešai“) neįgydavo teisės į užgrobtą turtą ar asmenis, pakliuvę į priešo rankas, jie negalėjo būti išperkami, be to, už tai, kad karo metu žudė, juos baudė kaip nusikaltėlius. Nežiūrint valdovo valios reikalavimo, karas nebuvo suprantamas tik kaip valdovų valių kova. Manyta, kad kiekvienas, net ir valdovo paliepimu ėmęs ginklą, sąmoningai apsisprendžia rizikuoti savo kūnu ir nemirtinga siela, siekdamas atitaisyti skriaudą ar ją daryti. Beje, karo teisingumas taip pat nepaneigdavo to, kad žudyti, net ir teisiajai pusei – nuodėmė. Todėl neretai po karų ir vadams, ir kareiviams buvo skiriama atgaila, kad atpirktų nuodėmes.

Teisingo karo doktrina nieko nekalbėjo apie priemones, kurias galima taikyti kare, viską suvesdama į pagrindinę, būtinybės, kad būtų akurtas teisingumas, kategoriją. Ši būtinybė buvo traktuojama labai plačiai. Svarbiausia, kad blogieji karo padariniai nenusvertų gėrio, bet jeigu leistinas tikslas, tai ir priemonės jam pasiekti taip pat leistinos. Vis dėlto ilgainiui radosi aiškesnių ribojimų.

Pirmiausia, buvo ribojamas laikas, kada galima kariauti. 1095 m. popiežius paskelbė „Dievo taiką“, draudžiančią kariauti per kai kurias religines šventes. Antrasis Laterano susirinkimas 1139 m. nustatė, kad negalima kėsintis į dvasininkus, piligrimus, pirklius ir valstiečius, taip pat uždraudė karuose su krikščionimis (su netikėliais – prašom) naudoti ginklus, nepakenčiamus Viešpaties: arbaletus, didžiuosius lankus, o bažnytinės teisės rinkinys Corpus iuris canonici 1500 m. grasindamas anatema uždraudė trumpąsias arbaletų strėles bei katapultas.

Kadangi viduramžiais klestėjo kilmingų karių – riterių – luomas, būtent tuomet aiškiausiai matomi tam tikri ribojimai. Idealus riteris buvo tikėjimo ir silpnųjų gynėjas, teisingo karo idealų įasmenintojas. Jis negalėjo pakelti rankos prieš moterį, vaiką, silpnesnįjį, elgtis ir kovoti negarbingai, nesilaikyti žodžio. Riteriai turėjo atskiras paprotinės teisės normas, vadinamąją ginklų teisę. Jų ginčus spręsdavo specialūs arbitrai, o Anglijoje ir Prancūzijoje – specialūs riterių teismai. Žinių apie šią teisę randame ir Williamo Shakespeare‘o pjesėje „Henrikas V“, ir įvairiuose istorijos šaltiniuose. Viena iš esminių šios teisės nuostatų buvo garbinga kova.

Labai svarbus garbingos kovos elementas buvo žodžio laikymasis – tuo metu neretai asmeninės dvikovos galėdavo išspręsti viso karo baigtį. Be to, vieno riterio nugalėtas riteris nebuvo žudomas – jis būdavo imamas į nelaisvę ir iš jos galėdavo išsipirkti (arba būti išpirktas) arba galėjo būti paleistas davęs garbės žodį. Garbės žodžio turinys galėjo būti įvairus: nuo įsipareigojimo daugiau nebekovoti iki įsipareigojimo atsiprašyti įžeistos damos (beje, karo belaisvių paleidimas duodant garbės žodį yra išlikęs iki šių dienų). Nuo XIV amžiaus jau yra ir žinių apie teismus dėl riterių karo nusikaltimų.

[INFO]

Paminklas „teisingiems karams“

Didžiuoju paminklu „teisingiems karams“ laikomas iki šiol išlikęs vienuolynas (abatija), Batlo miestelyje, Pietų Sasekse, Anglijoje. Jis buvo pastatytas Normandijos hercogui Williamui nugalėjus anglus Hastingso mūšyje (1066 m.) ir tapus naujuoju Anglijos karaliumi. Šio mūšio metu žuvo ankstesnis Anglijos karalius Haroldas II. Kad atpirktų karo metu pralietą kraują, popiežius Aleksandras II karaliui Williamui skyrė atgailą. Tad mūšio vietoje, ten, kur krito Haroldas II, Williamas savo lėšomis pastatė abatiją. Rimto požiūrio į teisingo karo reikalavimus būta ir daugiau: 1158 m. Šventosios Romos imperatorius Frydrichas I prieš puldamas Milaną parengė visą teisinį karo pagrindimą ir gavo jo teisėtumo patvirtinimą iš Brikseno (Brixen, Bressanone) vyskupo.

[PBG]

[INFO]

Garbinga kova

Garbinga kova iki šaunamųjų ginklų paplitimo dažnai reiškė ne tik siekį, kad kovotojai kovotų kuo vienodesnėmis priemonėmis, bet netgi kontaktinę kovą. Todėl, pavyzdžiui, kai 1439 m. Bolonijos armija panaudojo pirmuosius šaunamuosius ginklus prieš šarvuotus venecijiečius, vis dėlto laimėję venecijiečiai išžudė visus belaisvius, pasipiktinę, kad prieš juos buvo panaudotas toks žemas ir negarbingas ginklas kaip parakas, sulyginąs paprasto pėstininko ir riterio galimybes. Beje, „ginklų teisė“ nebuvo taikoma pėstininkams ir kitiems nekilmingiems kariams, jų padėtį reguliavo nacionaliniai įstatymai.

[PBG]

Kas teologų nejaudino?

Vis dėlto realybė, kaip įprasta, gerokai skyrėsi nuo idealistinio supratimo. Legendose apdainuoti riteriai dažnai išvirsdavo į „raubriterius“ – riterius plėšikus, prieš juos kartais tekdavo formuoti net „padorių“ riterių ir kilmingųjų lygas – tokias kaip Reino lyga (1254 m.). Vienas gražiausių riterystę šlovinančių epų, „Karaliaus Artūro mirtis“ (pranc. „Le Morte d‘Arthur“), parašytas Thomo Malory, buvo sukurtas kalėjime, kuriame kilnusis riteris Malory sėdėjo už ginkluotą užpuolimą, nužudymą ir prievartą prieš moterį. Šv. Petras Damianietis XI a. padarė niūrią išvadą, kad klajojantys riteriai paliko našlėmis ir našlaičiais daugiau moterų ir vaikų nei apgynė. Garbingieji riteriai neretai tarnaudavo tam valdovui, kuris daugiau mokėdavo, pereidavo į kitą pusę, kai tik pasikeisdavo kaina (dėl to buvo paplitę riterių teismai dėl priesaikos laužymo). XVI a. pabaigoje riterystė tapo satyros objektu Miguelio de Cervanteso „Don Kichote“. Šimtamečio karo kronikos rodo, kad mėgstamiausias garbiųjų riterių karo būdas buvo chevauche´e, t. y. paprasčiausi greiti plėšiamieji žygiai, nusiaubiant priešo žemes, ištrypiant pasėlius, išpjaunant valstiečius ir visaip kitaip prikenkiant priešui.

Šalia teisingo karo doktrinos susiformavo tikrų karo papročių „rinkiniai“. Guerre guerriable, arba guerre couvette, – karai, labiausiai pavaldūs riterystės taisyklėms, o jų tikslas – ne sunaikinti priešininką, o išsiaiškinti, kas stipresnis. Tokiame kare, pvz., kovojama būdavo tik suderinus mūšio vietą, priešą derėjo priversti sprukti, pasiduoti, paimti į nelaisvę. Jo etalonas – 1214 m. liepos 27-osios mūšis ties Buvinu, kuriame tris valandas kovojo 40 tūkstančių karių (15 tūkst. prancūzų ten įveikė 25 tūkstančių anglų, vokiečių ir flamandų armiją). Neįtikėtina, bet, anot metraštininkų, tų kautynių metu težuvo 73 kariai, užtat į nelaisvę paimta 9 tūkst. Tokiuose karuose būdavo skelbiamos paliaubos, jų metu galėjo būti surenkami žuvusieji ir pasirūpinama sužeistaisiais, kovos pratęsimas vėliau nebuvo laikomas nauju karu. Bellum hostile – karas, kovojamas tarp krikščionių valdovų, kuriame leidžiama išsipirkti belaisviams arba paleisti juos davus garbės žodį, draudžiama išdavystė, saugomi nekovojantys asmenys ir neplėšiami pasidavę miestai.

Tačiau teisingo karo taisyklės nedraudė pasirinkti ir pačios brutaliausios tuometinio karo rūšies – guerre mortelle, arba mirtino karo. Būtent šio karo buvo griebiamasi kovose su saracėnais, pagonimis, eretikais. Čia krikščioniškųjų valdovų jau nevaržė jokios taisyklės, priešą buvo galima žudyti (ir kronikos tai aprašinėdavo ypač detaliai ir džiaugsmingai), kankinti net ir aukščiausio rango belaisvius, siekiant gauti informacijos, žudyti pasiuntinius, nesilaikyti duoto žodžio, taip pat galabyti moteris, vaikus, plėšti, deginti, pribaigti sužeistuosius ir belaisvius. Būtent tokį karą su retomis išimtimis kryžiuočiai ir kalavijuočiai kariavo su Lietuva.

Viduramžių pabaigą žymėjo daug svarbių pokyčių, bene svarbiausias – modernios valstybės formavimosi procesas, Dievą ir bažnyčią stumiantis į antrąjį planą. Renesansas Italijoje pakvietė vėl atsigręžti į žmogų kaip į vertybę, o politinis pasaulis buvo perstatomas ant Niccolo Machiavelli paklotų pamatų. Naujųjų laikų pasaulyje teisingo karo doktrina susidūrė su realistine ir racionalia pozityvizmo doktrina ir apie karą prabilta kaip apie žmogiškosios, o ne dieviškosios politikos priemonę.

Esu didelis išsilavinimo žaidimų mėgėjas. Todėl man buvo labai smagu ir malonu padėti suorganizuoti MRU atstovų atranką TV žaidimui “Ateities lyderiai”. Ir, manau, kad atranką laimėjo komanda, tikrai to verta – penketas vyrukų, kukliai pasivadinusių “Skrebučiais”. Jie – tai Tomas Plukis, Eimantas Čepas, Vytautas Ptašinskis, Šarūnas Naruševičius ir komandos kapitonas Mindaugas Buckiūnas.

O klausimų buvo tikrai nelengvų, tad smagu, kad komanda sėkmingai praėjo ir žinių, ir mąstymo klausimus.

Linkiu jiems kuo geriausios sėkmės TV žaidime, bet, svarbiausia, neužmiršti, kad žaidimas visada lieka žaidimu!