Nežinau, ar visi dar pamena ar žino šniurkščiojančiu balsu pasakytą frazę: “Profesoriau, egzaminas man visada šventė” (iš rusiškos komedijos “Šuriko nuotykiai” antros novelės?)
Prisipažinsiu – aš jaučiu lengvą nostalgiją egzaminui kaip šventei. Kaip atrodydavo mano priešegzamininis rytas (1992 – 1997)? Ogi atsikeli, užsileidi motyvuojančią muziką (paprastai tai – Metallica “Enter Sandman” + “Sad But True”, nors kartais – ir J. Straussas ar “Queen”). Nesiskuti – nes negalima, nusiskusti reikia iš vakaro, kitaip – nesiseks (toks prietaras). Apranga – kostiumas, balti marškiniai, kaklaraištis, išeiginiai batai. Tvarkingas, pasitempęs. Ir svarbiausia – nepamiršti studijų knygelės, nes neleis laikyti.
Ateini į fakultetą – visi irgi “tokie”: kostiumuoti, net didžiausi grupės studentautojai, ir tie atrodo kitaip: tvarkingai, solidžiai. Merginos – santūriai (o kai kurios – ir ne visai) pasipuošę. Nes egzaminas – tai svarbus įvykis, įprasminantis pusės ar metų darbą. Tada – ilgesnis ar trumpesnis laukimas, bilietas, ruošimasis, pokalbis su dėstytoju ir laimingas (arba kiek nepatenkintas) veidas išėjus iš auditorijos. Bet faktas – tai kažkas buvo svarbaus, didelio, nekasdieniško. Todėl ir nusiteikimas bei nuotaika – kita, todėl ir prisiminimai – ryškūs.
Dabar, kai egzaminai raštu tapo įprasta forma, viso to nelikę. Atrodo lyg eilinė diena, paskaita, bet kas. Atėjo, parašė, išėjo. O ir rezultatai sužinomi vėliau. Patogu, bet…
Kartais tiesiog norėtųsi tiesiai paprašyti studentų – ateikite pasipuošę, pasitempę. Ateikite, nežiūrint to, kad jūs nervinatės, galvojate, ką mokate, ko nemokate, o ko bus paklausta ir tap toliau, kaip į šventę. Ir šventė ateis pas jus.
Pamatysit.
P.S. Sveikinu nuolatinių studijų tarptautinės teisės magistrus sėkmingai išlaikius tarptautinės humanitarinės teisės egzaminą!
Posted in