Kovo 30 d. turėjau garbės kaip vertintojas dalyvauti pabėgėlių teisės teisminio proceso inscenizacijoje, kurią organizavo mano katedros kolega Dr. Laurynas Biekša, dalyvavo daug garbių asmenų, o kovėsi trys studentų komandos: vienas iš Vilniaus universiteto, o dvi – iš mūsų universiteto. Kaip ir pridera mandagių šeimininkų namuose, laimėjo svečiai 😉 Jų komanda tikrai buvo labai gerai pasirengusi ir stipri, ypač išskirčiau Aistę (deja, pavardžių nežinojau). Mūsų studentų komandoms, spėju, koją pakišo tai, kad tarptautinę teisę jie mokosi ketvirtame kurse (VU – antrame), todėl kartais matydavosi, kad trūksta labai svarbių pagrindinių žinių. Tačiau iš MRU studentų norėčiau išskirti Joną.
Vis dėlto, bendras pastebėjimas būtų ir tas, kad ir VU, ir mūsų studentai nėra įpratę kalbėti ir argumentuoti viešai (vėlgi, su Aistės išimtimi, kuri tikriausiai turi viešo teisinio argumentavimo patirties). Pritrūksta sugebėjimo laisvai dėstyti mintis, atsakyti į klausimus, argumentuoti, įtikinti. Manau, kad visi dėstytojai savo dalykų metu turėtų nepamiršti, kad teisė – tai ne tik raštas ir dokumentai. Tai taip pat ir bendravimas. Tai taip pat ir socialinis kontaktas, paslauga, kuri nutinka tarp žmonių, o ne tarp formų. Ir kad pradžioje buvo žodis.
Tad teisminių procesų inscenizacijų reiktų kuo daugiau.
Posted in