Dr. Justino Žilinsko tinklalapis

Vakar (2010 m. lapkričio 19 d.) kartu su kolege Laima Trofimoviene dalyvavome labai įdomioje ir rimtoje konferencijoje, į kurią pakvietė kolegos iš Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto. Tiesa, mano vaidmuo buvo kuklus – pamoderuoti vieną iš konferencijos dalių, bet lekt. Trofimovienė skaitė įdomų pranešimą apie tos pačios lyties santuokų pripažinimo klausimą Lietuvoje.

Turėjome džiaugsmo ir garbės klausytis labai gilių ir plataus žvilgsnio prof. Leonido Donskio, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjo dr. Irmanto Jarukaičio pranešimų, dalykiškų Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjos dr. Danutės Jočienės,  svečių iš Latvijos ir tarptautinių institucijų atstovų pranešimų.

Nelabai suprantu už kokius nuopelnus, bet buvau pakviestas kartu su iškiliais Konstitucinės teisės ekspertais dalyvauti pasitarime pas Prezidentę, ką gi daryti su nauja Pilietybės įstatymo redakcija, kuri numato platų dvigubos pilietybės klausimo sprendimą, neseniai 88 balsų dauguma priimtą Seime, bet dar nepasirašytą Prezidentės. Mus, jauniausius – doc. dr. Vaidotą Vaičaitį ir mane – kolegos  paprašė ir pasakyti savo nuomonę visuomenei. Ir nors žiniasklaidoje esu pacituotas pakankamai tiksliai, norėčiau tarti dar porą žodžių.

Asmeniškai aš esu už dvigubą pilietybę. Netgi už liberalų jos traktavimą. Man tai – nekliudo, aš tame nematau tautos pakasynų, o kaip tik šansą į emigraciją plūstančiai tautai. Man nebaisus ir restitucijos klausimas, nes restitucija yra teisingumo įgyvvendinimas, dabar gi vis dar gyvename pagal standartą “vok pavogtą”.

Bet:

Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992 m. buvo priimta referendumu. Visos tautos, taip pat ir mano, nes berods pirmą kartą galėjau balsuoti kaip tik ką atkurtos valstybės pilietis. Dar neturėjau paso, bet turėjau piliečio pažymėjimą. Ir nors aš anaiptol nefetišizuoju tautos kaip subjekto, nesiruošiu spekuliuoti jos valia, juolab –  apeliuoti į jos neklystamumą (ar maža istorijoje buvo asmenybių suvedžiotų tautų, ar labai Lietuvą teigiamai paveikė “Tautos vadas”?) Bet Konstitucija, kurią priėmėme patys, pati tauta, nustatė tam tikras bendro gyvenimo taisykles. Ir ten dviguba pilietybė numatyta kaip išimtis. 12 straipsnyje parašyta aiškiai: “Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus”. Sutinku, kad atskiras atvejis gali būti tada, kai kitoje valstybėje esantis asmuo be savo valios įgija tos valstybės pilietybę – gimdamas ar susituokdamas, sutinku, kai asmuo turėjo bėgti iš okupuotos valstybės ir Lietuvos pasą galėjo turėti tik kaip malonų prisiminimą. Bet pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite –  automatinis suteikimas dvigubos pilietybės visiems, išvykusiems į ES ar NATO valstybes, yra “atskiras atvejis”? Niekaip negaliu sutikti – mano požiūriu tai yra labai bendras atvejis. Jau nekalbant apie tam tikrą diskriminacinį elementą kitų valstybių emigrantų atveju – Šveicarija, Australija, visa Pietų Amerika. Todėl, mano požiūriu, dvigubai pilietybei galima vienintelis kelias – Konstitucijos pakeitimas. O kadangi 12 straipsnis yra I skirsnyje, šis skirsnis keičiamas tik referendumu, tai taip pat Konstitucinė norma. Taškas. Visi kiti tokie bendro pobūdžio “tampymai” automatiškai pažeis Konstituciją.

Tad manau, kad čia tikrai turi pasisakyti tauta. Ir net jeigu ji pasisakytų neigiamai, tą nuomonę tektų gerbti. Nes tokios mūsų pačių sugalvotos ir priimtos taisyklės. Nes tai ir yra demokratija. Arba, žinoma, galime atsisakyti žaidimo taisyklių. Tik tada pamirškime, kad galėtume gyventi teisės viešpatavimo valstybėje. Jūs to norite? Aš – tikrai ne.