Publikuoju straipsnį, trumpai apžvelgiantį karo supratimo ir reglamentavimo istoriją, rašytą žurnalui “Verslo klasė”.
Publikuota: Verslo klasė, 2010 03
Justinas Žilinskas
APIE TEISINGĄ IR KITOKĮ KARĄ (1)
Ar ką pakeistų diena, jeigu staiga sudrėktų visų šaudmenų parakas? Kiek laiko kariai beviltiškai spaudinėtų gaidukų svirteles? Turbūt tol, kol atsimintų, kad kulka – kvailė, o durtuvas – šaunuolis. Ir kad Dovydas pribaigė Galijotą akmeniu iš svaidyklės. Turbūt panašiai mąstė ir Baracko Obamos Nobelio paskaitos kalbos rašytojai, į bene netikėčiausio premijos laimėtojo kalbą sudėję mintis, kad karas, žinoma, blogis, bet…
Yra blogasis karas ir yra gerasis, teisingasis karas. Amerika kovoja teisingą karą. Kad apgintų taiką. Paradoksalu? Tik iš pirmo žvilgsnio. O gal, jeigu visas pasaulis būtų pasiekęs Vakarų pasaulio lygį, tai yra gana stabilią socialinę gerovę ir demokratiją, įsiviešpatautų taika?
Matyt, ne veltui nuo pat senų laikų karas buvo priimamas kaip neišvengiamybė, kaip epidemijos ar kaip stichijų siautėjimas. Mano močiutė apie 1939 m.–1945 m. įvykius kalbėdavo labai paprastai: „užėjo rusai“, tada „užėjo vokiečiai“, tada vėl „užėjo rusai“. Tarsi sezoninis gripas, pandeminis gripas, sezoninis gripas. Bet mokyti žmonės, vėlgi nuo pačių seniausių laikų žvelgę į karą kaip į visuomeninį reiškinį, mėgino jį įsprausti į įvairiausius supratimo, reguliavimo, rūšiavimo rėmus. Apie tai šis tekstas. Pirmoji dalis apims laikotarpį nuo antikos iki vėlyvųjų viduramžių.
Ar galime karą apibrėžti?
Įdomumai prasideda vien pamėginus tiksliau apibrėžti karo sąvoką. Paprastai, jeigu kalbame apie karą, kalbame apie kai ką ypatinga. Ypatingas priežastis – krizinę situaciją, kuri neišsisprendžia įprastais, taikiais būdais. Ypatingas priemones – kolektyvinę įteisintą ginkluotą prievartą (juk apskritai ginkluotos prievartos naudojimas, ypač masiškas, yra sunkus nusikaltimas. Bet karo metu valstybė ją įteisina. Prašom, žudykite priešą!) Ypatingas pastangas – visuomenės ideologinę ir net fizinę mobilizaciją, net viso gyvenimo pertvarkymą pagal karo reikmes. Pagaliau, karą paprastai mes siejame su tarpvalstybiniu konfliktu. Lyg ir aišku?
Bet aiškumo įspūdis apgaulingas. Kolektyvinė įteisinta prievarta naudojama ne tik kare tarp valstybių. Turime visokiausių jos formų: ginkluotas represalijas, konstitucinės tvarkos atkūrimą, sukilimo slopinimą, pilietinį karą, kontrteroristinęoperaciją ir kt. O kur dar noras karu vadinti reiškinius nuo derliaus išsaugojimo iki chorų varžybų? Taip, visą laiką „karas tarp valstybių“ išlikdavo kaip didžiausia, tikriausia ir sykiu „garbingiausia“ karo forma. Bet painiavos čia taip pat netrūko.
[INFO]
Ginkluotos represalijos
Ginkluotos represalijos – tai specialaus tikslo apribotas ginkluotos jėgos naudojimas tarp valstybių. Pavyzdžiui, garsieji Didžiosios Britanijos ir Kinijos Opijaus karai 1839–1842, apie kuriuos šiame žurnale (“Verslo klasė“ 2009 Nr. 2) rašė Gediminas Kulikauskas, nebuvo tikri karai, o būtent ginkluotos represalijos. Britanija jų metu nesiekė nukariauti Kinijos, o tik norėjo užtikrinti savo prekybos interesus joje. Kitas represalijų pavyzdys – 1902–1903 m. jungtinis Britanijos, Vokietijos ir Italijos laivynas bombardavo Venesuelos uostus, nes Venesuela nenorėjo atiduoti… skolų. Šiuo metu tokios ginkluotos jėgos naudojimo formos draudžiamos.
[PBG]
Mitologiją ir religijas prisiminus
Įdomu, kad „karo“ sąvokos įvairiapusiškumas ir savotiškas neaiškumas atsispindi jau net mitologijoje. Pavyzdžiui, graikų ir romėnų mitologijoje už karą kaip reiškinį buvo atsakingi du dievai: Arėjas (Marsas) ir Atėnė (Minerva). Tačiau, kaip galima spręsti iš Homero „Iliados“, Arėjas karą suprato kiek kitaip nei Atėnė. Pamiršęs vadovavimą puldavo į mūšio sūkurį it koks berserkas, kad tik užuostų daugiau kraujo ir pasimėgautų kova. Jam prievarta svarbi dėl pačios prievartos. O štai Skaisčiaakė Atėnė vadovaujasi sveiku protu ir pirmiausia rūpinasi ta konflikto puse, kuriai atstovauja: padeda, drąsina didvyrius, gelbsti. Ji – karvedė. Tokių mitologinių skirtumų būta ir kitose religijose. Pavyzdžiui, senovės skandinavų religijoje panaši opozicija tarp dievų Odino ir Tivo, induizme – tarp Indros ir Skandos.
Daugelis senųjų civilizacijų aiškiai skyrė ginkluotos prievartos naudojimą valstybės išoriniais tikslais (paprastai tai ir būdavo tikrasis karas) ir valstybės viduje (įvairios pilietinio karo formos) ar teisėsaugos tikslais. Čia gimė aiškus skirtumas tarp „viešojo priešo“ (t. y. – valstybės priešo, kuriuo tampama dėl to, kad priklausai kitai valstybei) ir „privataus priešo“, tai yra asmens(-ų), kurie veikia asmeninės (tegul ir grupinės) naudos siekdami. Pavyzdžiui, romėnai teigė, kad piratai ar susiorganizavę nusikaltėliai nebus tinkamas priešas, kadangi jie yra „visų žmonių priešai“. Tikrieji priešai yra tie, kurie turėdami savo valstybę paskelbė Romai karą (arba Roma jiems paskelbė). Beje, ši dichotomija svarbi ir tuo, kad „visų žmonių priešai“ neturėjo teisės į užgrobtą turtą, vergus ir kt. Lygiai kaip ir dabar, Kolumbijos ar Meksikos vyriausybei kovojant su puikiai organizuotais narkotikų karteliais, niekas nepripažįsta, jog šie karteliai turi teisę į užgrobtą vyriausybinių pajėgų turtą. Beje, pilietinio karo ar vidaus priešas, kuris faktiškai būdavo ne privatus priešas, jeigu atsižvelgtume į tikslus (ne dėl asmeninės naudos), neretai būdavo laikomas žemesniu ar net niekingesniu už privatų priešą. Matyt, dėl to, kad vidaus priešui visada buvo galima priskirti ginkluotos kovos neteisėtumą, išdavystę, niekšybę, dėl to su juo galima ne tik kovoti, bet dar ir bausti, netgi labai žiauriai. Bet čia skirtingose civilizacijose susiklostydavo skirtingi požiūriai.
Pavyzdžiui, Senovės Kinijos civilizacija laikė save vienintele tikra civilizacija, kuriai turėtų būti pavaldus visas pasaulis (tik ne visas pasaulis tai žinojo). Tad Kinijos mąstytojai vidaus ir išorės karų neskyrė, jie visur įvedinėjo tvarką. O štai senovės graikai tarpusavio polių kovas laikė vidaus karais (gr. stasis), o susidūrimus su kitomis valstybėmis – tikruoju karu (gr. polemos).
Skirtingas skirtingų karų vertinimas buvo susijęs ir su religinėmis potekstėmis. Pavyzdžiui, islamo teisininkai išplėtojo kelias skirtingas karų rūšis pagal tai, kokią religiją išpažįsta priešininkas. Karas su išorės priešais (Akham al-Hirab), vidaus karas (t.y. karas tarp musulmonų valstybių) (Akham al-Bughat), pagaliau – karas musulmoniškos valstybės viduje ir „teisėsauga“ (Akham al-Tariq). Toks skirstymas kilo iš požiūrio, kad tarp musulmoniško pasaulio ir viso kito pasaulio, kuris net vadinamas „Karo namais“ (Daras al-Harb), yra nuolatinio karo būsena. Kariaujant su kitatikiais nereikėjo jokių pretekstų ar kitų teisinių subtilybių. Įdomiausia, kad toks islamo kolektyvinis karingumas kažkaip sugyveno su individualia kitų religijų tolerancija. Korano žinovams taip pat tekdavo sukti galvas, kaip tam tikrais atvejais pripažinti ir sureguliuoti taiką, kurios negali būti tarp islamiškų ir neislamiškų valstybių (pavyzdžiui, buvo galima taika su krikščioniškomis valstybėmis, pripažįstančiomis musulmonų valstybės siuzerenitetą).
„Teisingas karas“
Tačiau ypatingo dėmesio nusipelno dar antikinėje civilizacijoje gimusi ir viduramžių Europoje išplėtota krikščioniškoji teisingo karo (lot. bellum iustum) doktrina. Maždaug iki XVII amžiaus vidurio ši doktrina sudarė Europos (krikščioniškosios) civilizacijos teologinio, teisinio ir visuomeninio požiūrio į karą pagrindą.
Skirtingai nei islamas, krikščionybė nuo pat pirmųjų dienų skelbėsi esanti taikos religija, jos mokyme pacifizmas labai ryškus. Dievo Sūnus, atėjęs skelbti Gerosios Naujienos, nešė susitaikymą ir taiką. Todėl teisingo karo teorijos pagrindu tapo supratimas, kad normali įvairių asmenų, visuomeninių grupių, valstybių tarpusavio santykių būklė yra taika. Karas – tai nemaloni ir akivaizdi išimtis. Tačiau kaip suderinti viename mokyme nurodymą skriaudikui atsukti kitą skruostą ir valdovo nurodymą žudyti priešą, kuris asmeniškai gal netgi nieko bloga nepadarė? Nieko keista, kad ankstyvoji krikščionybė netgi iš viso neigė bet kokio karo teisėtumą.
Tačiau, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, o imperija – krikščionybės ir civilizacijos sergėtoja, požiūris kito. IV–V amžių sandūroje rašiusio teologo šv. Augustino darbuose jau randama, kad jėgos naudojimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tikslą – jėgą galima naudoti altruistiniais tikslais, ginant tikinčiųjų bendruomenę nuo prievartos ir priešų. Tokiu atveju kaltė dėl jėgos panaudojimo atitektų tam, kuris siekė blogio, o ne tam, kuris gynėsi (ar ne tą patį sakė Barackas Obama savo apdovanojimo kalboje?) Gerieji žmonės gali kariauti, kad sutramdytų ir išrautų nežabotas žmonių aistras. Šv. Tomas Akvinietis XIII a. taip pat sutiko, kad ne nuodėmė griebtis jėgos dėl priešo kaltės ir ginti bendrą gėrį.
Šv. Aurelijus Augustinas
Šv. Tomas Akvinietis
[INFO]
Krikščionių karai
Katalikų bažnyčiai ne veltui reikėjo pacifizmo paaiškinimų. Ilgainiui ji tapo ne tik dvasine jėga, kurios tarnautojai laimino į mūšį traukiančias valdovų kariuomenes, o grįžusioms iš mūšio suteikdavo nuodėmių atleidimą bei patvirtindavo vieno ar kito karo teisingumą Viešpaties akyse. Popiežiai Leonas IV ir Jonas VIII (IX a.) sugebėjo suburti laivynus karams su musulmonais, o X a. popiežius Jonas XII patraukia į karą prieš Kapują ir Benevenetą, kad išplėstų savo valdas. Na, o religiniais motyvais paremtiems tikslams pasiekti (Pirėnų pusiasalio rekonkista, kryžiaus žygiai į Palestiną ir Rytų Europos pagonių žemes) buvo steigiamos specialios religinės karinės institucijos – riterių vienuolių ordinai. Suklesti šventųjų karių kultai (šv. Jurgis, šv. Mauricijus ir ypač – šv. Mykolas), įsigali riterio kaip nuskriaustųjų ir tikėjimo gynėjo įvaizdis legendose, riterių romanuose ir epuose.
Šv. Mykolas – šventasis karys
[PBG]
Taigi, karas teisingas tada, kai juo siekiama įtvirtinti gėrį ir nugalėti blogį. Jis netgi privalomas. Bet kaip žinoti, kada tikrai siekiama įveikti blogį ir įtvirtinti gėrį? Ogi pagal kelis požymius, teisingas karas juos turėjo atitikti. Auctoritas (lot.), arba valdovo valia, – t. y. teisingas karas turėjo būti skirtas bendruomenei, kurią įasmenina valdovas. Valdovų valia turėjo būti iš abiejų kariaujančių pusių, kitaip tai jau būtų ne karas, o pilietinis karas ar teisėsauga. Personae (lot.) – asmenys, t. y. tik tam tikri asmenys turėjo teisę dalyvauti karo veiksmuose. Kiti dėl natūralių priežasčių (vaikai, moterys, seniai, luošiai) ar dėl taikaus pašaukimo (dvasininkai, riteriai vienuoliai nebuvo jais laikomi) į karą eiti negalėjo. Res (lot.) – interesas, tai reiškė, kad yra aiškiai apibrėžtas ginčas, dėl ko kariaujama (pvz., teritorija, kompensacija dėl padarytos neteisybės). Bet ypač svarbu Iusta causa (lot.) – teisėta priežastis. Karas turi būti skirtas atitaisyti skriaudai, atgauti tai, kas neteisėtai pagrobta, ir pan. Šis reikalavimas buvo suprantamas griežtai teisiškai, objektyviai ir valdovas turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad įsitikintų savo teisumu. Animus (lot.) – arba tinkamas siekis, t. y. karas turėjo būti pradėtas ne dėl neapykantos, bet dėl tiesos meilės, kad priešas būtų priverstas pasitaisyti ir grįžtų į teisingumo kelią. Tinkamam animus griežtai prieštaravo karai iš savanaudiškumo, prievartos džiaugsmo, godumo ar grobio troškimo (čia spręsdavo teologas). Tomas Akvinietis netgi teigė, kad net ir esant iusta causa, jeigu nėra tinkamo animus, karas bus neteisėtas. Francisco Suarezas, vienas paskutinių šios doktrinos atstovų, jau XVI – XVII a., rašė, kad „karas neprieštarauja priešo meilei; nes tas, kuris kariauja, garbingai nekenčia ne asmenų, bet jų veiksmų ir juos smerkia“. Taigi, teisingas karas iš esmės buvo suprantamas kaip tam tikra teisėsaugos forma, kai teisioji pusė priverčia neteisiąją pusę laikytis teisės. Beje, teisingas karas anaiptol nereiškė gynybinio karo (dabartiniu supratimu), kai reaguojama į užpuolimą, tai galėjo būti ir puolamasis karas.
Krikščioniškoji teisingo karo doktrina, skirtingai nei musulmonų mokymas, nepripažino nuolatinės karo būsenos ir neskirstė karų į teisingus ar neteisingus vien pagal tai, su kokio tikėjimo valstybe kariaujama. Dar V amžiuje popiežius Grigalius I priėmė bulę, ji draudė jėga versti asmenis į krikščionių tikėjimą, o XIII amžiuje tai patvirtino Inocentas IV (beje, jau kvietęs kryžiaus žygiui į pagonių kraštus Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje). Tad pateisinimo įvairiems karams su pagonimis ar musulmonais tekdavo ieškoti tradicinio, tai yra – blogio, kurį pagonys ar kiti padarė krikščionims, pvz., okupavę krikščionių teritorijas, neleisdami išpažinti tikėjimo, drausdami keliauti į šventas vietas, puldinėdami krikščionis. Šiuo pagrindu jau galėjo būti pradėtas teisingas karas.
Bet vargas tam, kuris pradėjo neteisingą karą! Teisingame kare galėjo būti tik viena teisi pusė. Net ir nuoširdžiausias įsitikinimas ar padaryta klaida nenaikino karo neteisėtumo. Neteisieji (kaip ir „visų žmonių priešai“) neįgydavo teisės į užgrobtą turtą ar asmenis, pakliuvę į priešo rankas, jie negalėjo būti išperkami, be to, už tai, kad karo metu žudė, juos baudė kaip nusikaltėlius. Nežiūrint valdovo valios reikalavimo, karas nebuvo suprantamas tik kaip valdovų valių kova. Manyta, kad kiekvienas, net ir valdovo paliepimu ėmęs ginklą, sąmoningai apsisprendžia rizikuoti savo kūnu ir nemirtinga siela, siekdamas atitaisyti skriaudą ar ją daryti. Beje, karo teisingumas taip pat nepaneigdavo to, kad žudyti, net ir teisiajai pusei – nuodėmė. Todėl neretai po karų ir vadams, ir kareiviams buvo skiriama atgaila, kad atpirktų nuodėmes.
Teisingo karo doktrina nieko nekalbėjo apie priemones, kurias galima taikyti kare, viską suvesdama į pagrindinę, būtinybės, kad būtų akurtas teisingumas, kategoriją. Ši būtinybė buvo traktuojama labai plačiai. Svarbiausia, kad blogieji karo padariniai nenusvertų gėrio, bet jeigu leistinas tikslas, tai ir priemonės jam pasiekti taip pat leistinos. Vis dėlto ilgainiui radosi aiškesnių ribojimų.
Pirmiausia, buvo ribojamas laikas, kada galima kariauti. 1095 m. popiežius paskelbė „Dievo taiką“, draudžiančią kariauti per kai kurias religines šventes. Antrasis Laterano susirinkimas 1139 m. nustatė, kad negalima kėsintis į dvasininkus, piligrimus, pirklius ir valstiečius, taip pat uždraudė karuose su krikščionimis (su netikėliais – prašom) naudoti ginklus, nepakenčiamus Viešpaties: arbaletus, didžiuosius lankus, o bažnytinės teisės rinkinys Corpus iuris canonici 1500 m. grasindamas anatema uždraudė trumpąsias arbaletų strėles bei katapultas.
Kadangi viduramžiais klestėjo kilmingų karių – riterių – luomas, būtent tuomet aiškiausiai matomi tam tikri ribojimai. Idealus riteris buvo tikėjimo ir silpnųjų gynėjas, teisingo karo idealų įasmenintojas. Jis negalėjo pakelti rankos prieš moterį, vaiką, silpnesnįjį, elgtis ir kovoti negarbingai, nesilaikyti žodžio. Riteriai turėjo atskiras paprotinės teisės normas, vadinamąją ginklų teisę. Jų ginčus spręsdavo specialūs arbitrai, o Anglijoje ir Prancūzijoje – specialūs riterių teismai. Žinių apie šią teisę randame ir Williamo Shakespeare‘o pjesėje „Henrikas V“, ir įvairiuose istorijos šaltiniuose. Viena iš esminių šios teisės nuostatų buvo garbinga kova.
Labai svarbus garbingos kovos elementas buvo žodžio laikymasis – tuo metu neretai asmeninės dvikovos galėdavo išspręsti viso karo baigtį. Be to, vieno riterio nugalėtas riteris nebuvo žudomas – jis būdavo imamas į nelaisvę ir iš jos galėdavo išsipirkti (arba būti išpirktas) arba galėjo būti paleistas davęs garbės žodį. Garbės žodžio turinys galėjo būti įvairus: nuo įsipareigojimo daugiau nebekovoti iki įsipareigojimo atsiprašyti įžeistos damos (beje, karo belaisvių paleidimas duodant garbės žodį yra išlikęs iki šių dienų). Nuo XIV amžiaus jau yra ir žinių apie teismus dėl riterių karo nusikaltimų.
[INFO]
Paminklas „teisingiems karams“
Didžiuoju paminklu „teisingiems karams“ laikomas iki šiol išlikęs vienuolynas (abatija), Batlo miestelyje, Pietų Sasekse, Anglijoje. Jis buvo pastatytas Normandijos hercogui Williamui nugalėjus anglus Hastingso mūšyje (1066 m.) ir tapus naujuoju Anglijos karaliumi. Šio mūšio metu žuvo ankstesnis Anglijos karalius Haroldas II. Kad atpirktų karo metu pralietą kraują, popiežius Aleksandras II karaliui Williamui skyrė atgailą. Tad mūšio vietoje, ten, kur krito Haroldas II, Williamas savo lėšomis pastatė abatiją. Rimto požiūrio į teisingo karo reikalavimus būta ir daugiau: 1158 m. Šventosios Romos imperatorius Frydrichas I prieš puldamas Milaną parengė visą teisinį karo pagrindimą ir gavo jo teisėtumo patvirtinimą iš Brikseno (Brixen, Bressanone) vyskupo.
[PBG]
[INFO]
Garbinga kova
Garbinga kova iki šaunamųjų ginklų paplitimo dažnai reiškė ne tik siekį, kad kovotojai kovotų kuo vienodesnėmis priemonėmis, bet netgi kontaktinę kovą. Todėl, pavyzdžiui, kai 1439 m. Bolonijos armija panaudojo pirmuosius šaunamuosius ginklus prieš šarvuotus venecijiečius, vis dėlto laimėję venecijiečiai išžudė visus belaisvius, pasipiktinę, kad prieš juos buvo panaudotas toks žemas ir negarbingas ginklas kaip parakas, sulyginąs paprasto pėstininko ir riterio galimybes. Beje, „ginklų teisė“ nebuvo taikoma pėstininkams ir kitiems nekilmingiems kariams, jų padėtį reguliavo nacionaliniai įstatymai.
[PBG]
Kas teologų nejaudino?
Vis dėlto realybė, kaip įprasta, gerokai skyrėsi nuo idealistinio supratimo. Legendose apdainuoti riteriai dažnai išvirsdavo į „raubriterius“ – riterius plėšikus, prieš juos kartais tekdavo formuoti net „padorių“ riterių ir kilmingųjų lygas – tokias kaip Reino lyga (1254 m.). Vienas gražiausių riterystę šlovinančių epų, „Karaliaus Artūro mirtis“ (pranc. „Le Morte d‘Arthur“), parašytas Thomo Malory, buvo sukurtas kalėjime, kuriame kilnusis riteris Malory sėdėjo už ginkluotą užpuolimą, nužudymą ir prievartą prieš moterį. Šv. Petras Damianietis XI a. padarė niūrią išvadą, kad klajojantys riteriai paliko našlėmis ir našlaičiais daugiau moterų ir vaikų nei apgynė. Garbingieji riteriai neretai tarnaudavo tam valdovui, kuris daugiau mokėdavo, pereidavo į kitą pusę, kai tik pasikeisdavo kaina (dėl to buvo paplitę riterių teismai dėl priesaikos laužymo). XVI a. pabaigoje riterystė tapo satyros objektu Miguelio de Cervanteso „Don Kichote“. Šimtamečio karo kronikos rodo, kad mėgstamiausias garbiųjų riterių karo būdas buvo chevauche´e, t. y. paprasčiausi greiti plėšiamieji žygiai, nusiaubiant priešo žemes, ištrypiant pasėlius, išpjaunant valstiečius ir visaip kitaip prikenkiant priešui.
Šalia teisingo karo doktrinos susiformavo tikrų karo papročių „rinkiniai“. Guerre guerriable, arba guerre couvette, – karai, labiausiai pavaldūs riterystės taisyklėms, o jų tikslas – ne sunaikinti priešininką, o išsiaiškinti, kas stipresnis. Tokiame kare, pvz., kovojama būdavo tik suderinus mūšio vietą, priešą derėjo priversti sprukti, pasiduoti, paimti į nelaisvę. Jo etalonas – 1214 m. liepos 27-osios mūšis ties Buvinu, kuriame tris valandas kovojo 40 tūkstančių karių (15 tūkst. prancūzų ten įveikė 25 tūkstančių anglų, vokiečių ir flamandų armiją). Neįtikėtina, bet, anot metraštininkų, tų kautynių metu težuvo 73 kariai, užtat į nelaisvę paimta 9 tūkst. Tokiuose karuose būdavo skelbiamos paliaubos, jų metu galėjo būti surenkami žuvusieji ir pasirūpinama sužeistaisiais, kovos pratęsimas vėliau nebuvo laikomas nauju karu. Bellum hostile – karas, kovojamas tarp krikščionių valdovų, kuriame leidžiama išsipirkti belaisviams arba paleisti juos davus garbės žodį, draudžiama išdavystė, saugomi nekovojantys asmenys ir neplėšiami pasidavę miestai.
Tačiau teisingo karo taisyklės nedraudė pasirinkti ir pačios brutaliausios tuometinio karo rūšies – guerre mortelle, arba mirtino karo. Būtent šio karo buvo griebiamasi kovose su saracėnais, pagonimis, eretikais. Čia krikščioniškųjų valdovų jau nevaržė jokios taisyklės, priešą buvo galima žudyti (ir kronikos tai aprašinėdavo ypač detaliai ir džiaugsmingai), kankinti net ir aukščiausio rango belaisvius, siekiant gauti informacijos, žudyti pasiuntinius, nesilaikyti duoto žodžio, taip pat galabyti moteris, vaikus, plėšti, deginti, pribaigti sužeistuosius ir belaisvius. Būtent tokį karą su retomis išimtimis kryžiuočiai ir kalavijuočiai kariavo su Lietuva.
Viduramžių pabaigą žymėjo daug svarbių pokyčių, bene svarbiausias – modernios valstybės formavimosi procesas, Dievą ir bažnyčią stumiantis į antrąjį planą. Renesansas Italijoje pakvietė vėl atsigręžti į žmogų kaip į vertybę, o politinis pasaulis buvo perstatomas ant Niccolo Machiavelli paklotų pamatų. Naujųjų laikų pasaulyje teisingo karo doktrina susidūrė su realistine ir racionalia pozityvizmo doktrina ir apie karą prabilta kaip apie žmogiškosios, o ne dieviškosios politikos priemonę.