Pirmadienį buvau pakviestas dalyvauti diskusijoje provokuojančiu pavadinimu “Visuotinai privalomas istorinių įvykių vertinimas: žodžio laisvė ir cenzūra”. Spaudoje pasirodė keletas jos atgarsių: delfi.lt ir bernardinai.lt.
Tai – daugiau renginio stenogramos, tikroji diskusija įsisiūbavo vėliau. Gal pasirodys ir kitų dalyvių įspūdžiai, bet klausimas, kuris rūpėjo man labiausiai liko neatsakytas. T.y. man iš tiesų rūpėjo tema – ar daug žmonių mano, kad BK atsiradus “neigimo” nusikaltimams, įsivyrauja kažkoks represijomis grasantis istorinių įvykių vertinimas? Aišku, empyrinės medžiagos daryti išvadoms maža – nėra teismų praktikos, turime tik du ikiteisminius tyrimus, kurių vienas nutrauktas (P. Stankero), o kitas, matyt, bus sėkmingas (A. Paleckio). Man norėjosi būtent diskusijos apie cenzūrą – valstybinę, privačią, interesų grupių, politinę. Jos kaip ir nebuvo. Man norėjosi, kad koks nors istorikas ar koks kitas mokslininkas ar publicistas pateiktų faktus, žinias, duomenis kad vienos ar kitos jo mintys nepriimamos.
Nes mano manymu, BK straipsniai jokios cenzūros neįveda. Aišku, viskas priklausys, kiek teismai turės noro/kompetencijos gilintis į tam tikrus klausimus. Pvz., dabar atrodytų, kad jeigu pasakyčiau, kad SSSR prieš lietuvius genocido nevykdė, lyg ir galėčiau tapti BK taikiniu. Bet jeigu tą nuomonę aš pagrindžiu tuo, kad sovietinės represijos yra ne genocidas, o nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, nes jos pagal savo turinį neatitinka tarptautinėje teisėje priimto genocido apibrėžimo, tai nežinau, kaip turėtų mąstyti teisėjas ar prokuroras, kad mėgintų man taikyti minimą straipnį. Pagaliau, neigti reikia ne bet kaip – grasinančiu, užgauliu būdu ar trikdant viešąją tvarką. Mokslinė diskusija, jeigu ji yra mokslinė diskusija, negali būti nei grasinanti, nei užgauli. Normalus diskusijos dalyvis ir visuomeninėje diskusijoje taip pat teturi laikyti elementarių etikos normų, ir jam niekas negresia. Apie viešąją tvarką net nekalbu. Bet, žinoma, reikia jausti atsakomybę už žodį, raštą ir jo turinį. Nes jeigu kas nors parašys, kad lietuviai žydų naikinime dalyvavo tik todėl, kad prieš tai žydai naikino lietuvius, to paprasčiausiai nebus įmanoma įrodyti. Kaip ir, spėju, A. Paleckiui nepasiseks įrodyti “savų šaudymo į savus” sausio 13-ąją remiantis vien Kuolelio knygomis.
Tačiau bendrai diskusija paliko įspūdį, kad mūsų visuomenė per daug susikaldžiusi, per daug apspręsta tragiškų patirčių ir nesuvokianti jautrumo poreikio kitų kančiai.
Posted in