Dr. Justino Žilinsko tinklalapis

Nežinau, ar visi dar pamena ar žino šniurkščiojančiu balsu pasakytą frazę: “Profesoriau, egzaminas man visada šventė” (iš rusiškos komedijos “Šuriko nuotykiai” antros novelės?)

Prisipažinsiu – aš jaučiu lengvą nostalgiją egzaminui kaip šventei. Kaip atrodydavo mano priešegzamininis rytas (1992 – 1997)? Ogi atsikeli, užsileidi motyvuojančią muziką (paprastai tai – Metallica “Enter Sandman” + “Sad But True”, nors kartais – ir J. Straussas ar “Queen”). Nesiskuti – nes negalima, nusiskusti reikia iš vakaro, kitaip – nesiseks (toks prietaras). Apranga – kostiumas, balti marškiniai, kaklaraištis, išeiginiai batai. Tvarkingas, pasitempęs. Ir svarbiausia – nepamiršti studijų knygelės, nes neleis laikyti.

Ateini į fakultetą – visi irgi “tokie”: kostiumuoti, net didžiausi grupės studentautojai, ir tie atrodo kitaip: tvarkingai, solidžiai. Merginos – santūriai (o kai kurios – ir ne visai) pasipuošę. Nes egzaminas – tai svarbus įvykis, įprasminantis pusės ar metų darbą. Tada – ilgesnis ar trumpesnis laukimas, bilietas, ruošimasis, pokalbis su dėstytoju ir laimingas (arba kiek nepatenkintas) veidas išėjus iš auditorijos. Bet faktas – tai kažkas buvo svarbaus, didelio, nekasdieniško. Todėl ir nusiteikimas bei nuotaika  – kita, todėl ir prisiminimai – ryškūs.

Dabar, kai egzaminai raštu tapo įprasta forma, viso to nelikę. Atrodo lyg eilinė diena, paskaita, bet kas. Atėjo, parašė, išėjo. O ir rezultatai sužinomi vėliau. Patogu, bet…

Kartais tiesiog norėtųsi tiesiai paprašyti studentų – ateikite pasipuošę, pasitempę. Ateikite, nežiūrint to, kad jūs nervinatės, galvojate, ką mokate, ko nemokate, o ko bus paklausta ir tap toliau, kaip į šventę. Ir šventė ateis pas jus.

Pamatysit.

P.S. Sveikinu nuolatinių studijų tarptautinės teisės magistrus sėkmingai išlaikius tarptautinės humanitarinės teisės egzaminą!

Kovo 30 d. turėjau garbės kaip vertintojas dalyvauti pabėgėlių teisės teisminio proceso inscenizacijoje, kurią organizavo mano katedros kolega Dr. Laurynas Biekša, dalyvavo daug garbių asmenų, o kovėsi trys studentų komandos: vienas iš Vilniaus universiteto, o dvi – iš mūsų universiteto. Kaip ir pridera mandagių šeimininkų namuose, laimėjo svečiai 😉 Jų komanda tikrai buvo labai gerai pasirengusi ir stipri, ypač išskirčiau Aistę (deja, pavardžių nežinojau).  Mūsų studentų komandoms, spėju, koją pakišo tai, kad tarptautinę teisę jie mokosi ketvirtame kurse (VU – antrame), todėl kartais matydavosi, kad trūksta labai svarbių pagrindinių žinių. Tačiau iš MRU studentų norėčiau išskirti Joną.

Vis dėlto, bendras pastebėjimas būtų ir tas, kad ir VU, ir mūsų studentai nėra įpratę kalbėti ir argumentuoti viešai (vėlgi, su Aistės išimtimi, kuri tikriausiai turi viešo teisinio argumentavimo patirties). Pritrūksta sugebėjimo laisvai dėstyti mintis, atsakyti į klausimus, argumentuoti, įtikinti.  Manau, kad visi dėstytojai savo dalykų metu turėtų nepamiršti, kad teisė – tai ne tik raštas ir dokumentai. Tai taip pat ir bendravimas. Tai taip pat ir socialinis kontaktas, paslauga, kuri nutinka tarp žmonių, o ne tarp formų.  Ir kad pradžioje buvo žodis.

Tad teisminių procesų inscenizacijų reiktų kuo daugiau.

2010 m. kovo 9 d. Mykolo Romerio un-to I-414 aud. vyks konferencija “Lyčių lygybė: dabartis ir perspektyvos”. Skaitysiu pranešimą tema “Moteris ginkluotame konflikte: aukos privilegija”.

Platesnę konferencijos programą, kuri tikrai žada būti labai įdomi, galite pasižiūrėti čia.

Laukiame.

Kurią galima parsisiųsti iš šio puslapio.

Ką gali bendro turėti mokslinė – socialinė fantastika (Neilo Blokampo filmas “9 rajonas” (“9 District”) ir tarptautinė humanitarinė teisė? Ogi tai, kad ir populiariojoje kultūroje atsispindi tarptautinės humanitarinės teisės fenomenai. Nors labiausia šis filmas turėtų patikti pabėgėlių teisės specialistams (ypač, pvz., scena dėl “pranešimo apie priverstinį iškeldinimą pasirašymo”), tačiau jis įdomus ir bent vienu karo teisės aspektu. Šiame filme bene pirmą kartą kariai, ginkluotė ir technika priklauso ne valstybėms, o privačiai karinei kompanijai MNU. Šios kompanijos vaizdavimas atitinka visus stereotipus, kurie po “Blackwater” ir panašių skandalų susidarė apie šias kompanijas: 1) godumas ir žiaurumas; 2) neatsakingumas nei prieš nieką arba savavaldžiavimas; 3) teisės ignoravimas. Tiesą sakant, filme nebuvo nė vieno teigiamo šio fenomeno bruožų. Gal jų ir tikrovėje nėra? O iš tiesų PSMC labai retai “veliasi” į tokio tipo avantiūras ir gauna tokio masto užsakymus. Deja, dažniausiai sužinome apie tai, kas nutiko blogo.

Per pastaruosius mėnesius parašiau porą straipsnių į žurnalą “Verslo klasė” apie piratavimą – ne kompiuterinį, o tą tikrąjį, jūrose. Neseniai taip pat apie Somalio krantus teko labai trumpai papasakoti LTV “Labo ryto” žiūrovams (04 21). Nežiūrint visų tarptautinės bendrijos pastangų, didėjančių karinių laivynų prie Somalio krantų, sprendimų panaudoti jėgą prieš piratus, panašu, kad problemos taip lengvai išspręsti nepavyks. 

Straipnius galite paskaityti čia:

Piratai! Nuo Baltijos iki Karibų (piratavimo istorija)

Piratai! Adeno įlankos šeimininkai (kodėl Somalis tapo piratų rojumi?)

Kol Lietuva svarsto, ar priimti keletą kalinių iš Gvantamo bazės, kai neturime jokių tam parengtų teisinių pagrindų (nebent jie patys pasiprašytų pabėgėlio statuso), tarptautinės teisės bastionas – Šveicarija – imasi reikalų iš esmės. Tarptautinė teisininkų komisija Ženevoje (NVO) (nemaišyti su Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija 😉 pristato trejus metus rengtą ataskaitą, kurioje atskleidžiama, kaip kova su terorizmu buvo pasinaudota visai kitais tikslais.

Ataskaitos pristatymą galite perskaityti čia.

Lydimas nevienareikšmių vertinimų, Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, kurio dalyvė yra ir Lietuva (nors, skirtingai nuo Latvijos, mūsų atstovo nėra nei vienoje aukščiausioje šio teismo pareigybėje), pradėjo pirmą teisminį svarstymą, kuriame Demokratinės Kongo Respublikos “milicijos” (t.y. nevalstybinių ginkluotųjų pajėgų) vadas Thomas Lubanga kaltinamas “vaikų kareivių” panaudojimu. Daugiau praneša BBC.

Pavėluotas įrašas, bet 2008 m. gruodžio 5 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantė AUŠRA GAVĖNAITĖ apsigynė daktaro disertaciją tema Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje ir kritinėje kriminologijos tradicijose (Sociologija, 05S). Man teko garbė būti šios disertacijos gynimo tarybos nariu, kaip atstovui iš kitos akademinės institucijos bei kitos mokslų srities. Šio darbo tema – kriminologijnė, t.y. tarpdisciplininė, liečianti tam tikrus ne tik sociologijos, bet ir teisės aspektus. Ypač man pasirodė įdomus autorės atliktas tyrimas – interviu su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kūrimo darbo grupės(-ių) nariais, kaip jie regi bausmės teorijų atspindį mūsų baudžiamajame įstatyme. Be abejo, buvo nepaprastai įdomu pasižiūrėti, kaip skiriasi disertacijų gynimo procesai (faktiškai), kokias problemas sprendžia sociologai ir pan.

Tad noriu pasveikinti Aušrą Gavėnaitę su nusipelnytu socialinių mokslų daktaro laipsniu ir linkiu jai kuo didžiausios sėkmės tolesniuose darbuose.

Kasetinės bombos – efektyvus ginklas, tačiau kelias vis daugiau problemų tarptautinės humanitarinės teisės požiūriu.

Kaip matote iš paveikslėlio, tokia bomba susideda iš šimtų mažų bombikių. Tai leidžia efektyviai bombarduoti didelį plotą, tačiau dažnai ne visos “bombikės” susprogsta ir lieka gulėti bei laukti, kol jas kas nors palies. Didžiausią pavojų tokios liekanos kelia, be abejo, civiliams.

Dėl to Dubline šių metų gegužę tarptautinės konferencijos metu buvo susitarta dėl sutarties, kuri draustų naudoti, gaminti ir kaupti tokias bombas. Šiandien Osle bus pradėtas iškilmingas šios sutarties pasirašymas (planuojama, kad pasirašys apie 100 valstybių). Deja, tarp jų nebus pagrindinių šių bombų gamintojų ir naudotojų: Rusijos, Kinijos, JAV, atrodo – ir D. Britanijos. JAV atstovai kalba apie tokių bombų efektyvaus susinaikinimo technologinį skatinimą. Mano žiniomis, Lietuva tokių bombų neturi. Ar pasirašys šią sutartį? Manau, kad taip.

Daugiau galite paskaityti čia.